PRAMOTĖ VARĖNĖ
Kadaise gyvenusi medžiotojų ir žvejų gentis. Ją globojo deivė Varėnė. Pramotė padėjusi žmonėms išgyventi. Pasivertusi lydeka varydavo žuvį į tinklus. Miške persikūnydavo į vilkę ir gindavo žvėris į medžiotojų spąstus. Kol žmonės buvo geri ir vertino savo pramotės paramą – atnešdavo aukų – viskas sėkmingai klojosi. Vėliau žemės gyventojai tapo gana stiprūs ir išpuiko. Nebeskyrė pakankamai dėmesio juos globojusiai Varėnei. Įskaudinta pramotė paliko gentį. Vien upės, įtekančios į Merkį, ir gyvenvietės vardas tepriminė globėją.
MERKINĖ
Seniau Merkinė buvo labai didelis miestas, kaip dabar Vilnius. Joje buvo net trisdešimt trys bažnyčios, gyveno karaliai ir Merkinės piliakalnis turėjo ten puikių rūmų pasistatę. Tie rūmai stovėjo ant kalno, kurį dabar vadina piliakalniu. Jis šitaip atsirado. Ėjo seniau kažkokis karalius su didele kariuomene ir apsistojo klony tarp Merkio ir Nemuno. Nakčia prisisapnavo tam karaliui, kad čia bus didelis miestas ir tam mieste reikia jam gyventi, jei nori būti galingas ir turėti ilgą amžių.
Nubudęs karalius liepė savo kareiviams supilti kepurėmis didelį kalną ir ant to kalno viršūnės jam gyventi namus. Taip atsirado karaliaus rūmai, ir paskui aplink juos išaugo didžiausias miestas.
Vincas Krėvė
LIŠKIAVA IR MERKINĖ
Buvo trys broliai, dideli ir galingi karaliai. Vienas jų apsigyveno Liškiavoj, antras -Merkinėj, trečias – Punioj. Visi jie buvo stabmeldžiai; ir visi žmonės dar čia buvo tada stabmeldžiai.
Vyriausias jų visų buvo tasai, kuris Liškiavoje buvo apsigyvenęs. Jisai vedė raganę, vardu Vokė. Toji raganė, velniams padedant, per keturiasdešimt keturias naktis pastatė jam didelius akmeninius rūmus ir apvedė juos aukštomis sienomis. Žmonės tuos rūmus vadino pilimi. Tie rūmai turėjo trejus vartus, ir tie vartai buvo iš gryniausio vario padaryti.Liškiavos vienuolynas
Iš tos pilies po žeme buvo prakastas kelias į kitą Nemuno pusę. Kai kas sako, kad kelias ėjęs Raigardan ir net Merkinėn. Dar seniau žmonės pasakodavo, kad jie patys yra matę tą urvą, kuriuo po žeme kelias ėjo, ir yra juo nuėję kelias varsnas. Bet ten labai tamsu ir baisu, todėl toliau niekas eiti nedrįsdavo.
Liškiavos karalius, įsitaisęs tokius stiprius rūmus, ėmė spausti savo brolius, panoro visa juos išvaryti. Ir žmones irgi labai vargindavo ir plėšdavo. Ypač jo žmona Vokė, kuri mito tik mažų vaikų mėsa. Tada žmonės sukilo ir apgulė pilį. Daugel ten žuvo žmonių ir gal būtų pilies nepaėmę, nenugalėję to pikto karaliaus. Nes kiek jo kareivių dieną užmuša, nakčia Vokė, išėjusi ant bokšto, sušunka dideliu balsu, ir visi užmuštieji vėl atgyja. Bet atsirado vienas narsuolis, kuris prisisėlino ir, kai tik Vokė pasirodė, šovė į ją sidabriniu guziku ir nukovė ją. Mat raganės paprasta kulka neima. Tuomet žmonės išgriovė pilį ir patį piktą karalių užmušė.
Vincas Krėvė
LAUMĖS AKMUO
Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko.
EŽERAI BROLIAI
Ilgis ir Žiežulis – tai du broliai. Buvo juos abu suleidę. Tai, sako, prisisapnavo, kad kam subendrinot, nes gi mes abu broliai.
Ilgis ir Žiežulis – du ežerai prie Girežerio kaimo Varėnos rajone.
