Alytaus rajonas – tai paukščių rojus Žuvintas, iš Amerikos tarpukariu atplukdyta Kurnėnų mokykla, šešių amžių totorių istorija skaičiuojantis Raižių kaimas, užburiantis Punios šilas, gražuolis Namunaitis. Ir tai tik labai maža dalis Dzūkijos grožio.
1. Žuvinto biosferos rezervatas
Didžiausia Lietuvoje šlapynė – Žuvinto pelkė su Žuvinto ežeru, yra tikra laukinių paukščių ir neliestos gamtos karalija.
Nendrėmis ir švendrais apaugusiame sekliame Žuvinto ežere peri vienos gausiausių šalyje didžiųjų baublių, nendrinių lingių, plovinių vištelių populiacijos, aptinkama daugybė kitų įdomių rūšių. Tūkstančiai praskrendančių gervių ir žąsų, kitų vandens ir pelkių paukščių apsistoja pailsėti rezervato teritorijoje. Paukščių rūšių skaičiumi, kuris yra daugiau nei 240, Žuvintas neturi lygių žemyninėje šalies dalyje. Žuvinto šlapiose pievose gyvena vienas rečiausių Europoje paukščių giesmininkų – meldinė nendrinukė. Lietuva yra tarp keturių šalių, kuriose šis globaliai nykstantis sparnuotis dar peri. Biosferos rezervate aptinkamų gyvūnų, augalų, grybų rūšių įvairovė yra didžiulė.
Rezervate ošiantis Buktos miškas yra Lietuvos vidurio lygumos mišriųjų miškų etalonas su labai vertingomis skroblynų buveinėmis ir jame augančiomis augalų, grybų rūšimis, būdingomis centrinės Europos skroblo ir buko miškams.
Šalia Žuvinto pelkės ir Buktos miško glaudžiasi Žaltyčio ežeras – labai svarbi migruojančių vandens paukščių apsistojimo vieta ir šešta pagal dydį Lietuvoje Amalvos pelkė su sekliu Amalvo ežeru.
Žuvinto rezervatas – pirmoji Lietuvos saugoma teritorija. Tai pirmasis ir vienintelis biosferos rezervatas Lietuvoje.
Žuvinto biosferos rezervatas yra valstybės saugoma teritorija. Jis įsteigtas 2002 metais pirmojo Lietuvoje Žuvinto gamtinio rezervato (nuo 1937 m.) ir gretimų draustinių pagrindu.
Tai tarptautinės svarbos saugoma teritorija.
Žuvinto biosferos rezervato dalis saugoma kaip Ramsaro konvencijos („Konvencija dėl tarptautinės reikšmės šlapžemių, ypač vandens paukščių buveinių“) teritorija. Ramsaro duomenų bazėje: Žuvinto pelkė, WI Nr. 3LT004, plotas 7500 ha. Šis statusas Žuvinto pelkei suteiktas 1993 m.
Visas biosferos rezervatas nuo 2004 m. yra Europos Sąjungos vertingiausių gamtinių teritorijų tinklo Natura 2000 dalis.
2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į Pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklą. Tai pirmoji ir vienintelė Lietuvos vietovė Pasauliniame UNESCO biosferos rezervatų tinkle.
Profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva 1937 m. Žuvinto ežeras valstybės buvo nusavintas iš privačių asmenų, jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius, paskirtas prižiūrėtojas. Žuvinto ežeras dar vadinamas Lietuvos gulbių lopšiu. Būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus. Čia stebėtos net 231 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 perėjo ar peri. Čia rastos 987 augalų samanų, 105 dumblių ir 292 grybų rūšys. Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių, aptikta daugiau kaip 40 rūšių žinduolių. Pačiame Žuvinto ežere plaukioja 22 rūšių žuvys. Žuvinto ežero gamtos take galima betarpiškai stebėti ir girdėti niekad nenurimstantį Žuvinto ežero gyvenimą. Ankstyvas rytas yra tinkamiausias paukščių stebėjimų laikas. Pusketvirto šimto metrų ilgio lieptas su paukščių stebėjimo bokšteliu skirtas apžvelgti Žuvinto ežero pakrantes ir susipažinti su turtingu ežero, jo pakrantės nendrynų ir krūmų paukščių pasauliu, pagrindinėmis augalų rūšimis.
Takas yra gamtinio rezervato teritorijoje, todėl norint užtikrinti čia aptinkamų gyvūnų ramybę, turėtumėte laikytis nurodytų apribojimų. Lankymasis gamtiniame take pavieniams lankytojams yra nemokamas. Organizuotoms ekskursijoms (daugiau nei 10 žmonių) lankytis gamtiniame take leidžiama tik įsigijus lankytojų centro bilietą.
Pasibaigus karantino ribojimas. Atnaujintoje lankytojų centro ekspozicijoje galima susipažinti su Žuvinto gamtos vertybėms ir rezervato istorija, patirti Žuvinto gamtos gyvenimo įspūdžių, susipažinti su ežero ir migruojančiais paukščiais, aukštapelkės augalais ir gyvūnais, sužinoti rezervate saugomo miško paslapčių.
Rezervate organizuojamos teminės ekskursijos ir rengiamos gamtos pamokos.
Kiekvieną rudenį Žuvinto biosferos rezervate rengiamos migruojančių paukščių palydos.
Kampelių g. 10, Aleknonių k., Simno sen., Alytaus r., tel. +370 315 49 540, www.zuvintas.lt
GPS: 54.457093, 23.640399 (WGS)
2. Kurnėnų mokyklos statinių kompleksas
1934 m. vasarą Kurnėnuose prasidėjo neįprastas, malonus šurmulys – mokyklos statyba. Beveik visos statybinės medžiagos (net mokyklos langų stiklai) buvo gabenamos iš Čikagos (JAV). Pradžioje jos buvo vežamos į Niujorko uostą, iš jo plukdomos į Klaipėdą, vėliau geležinkeliu pasiekdavo Alytų, iš ten arkliais kinkytais vežimais – Kurnėnus. Už visą atplukdytą krovinį reikėjo sumokėti 41 tūkst. litų muito. Tai vienintelė iš Amerikos atplukdyta Lietuvos mokykla. Daugiau kaip 97 m gylio mokyklos šulinio iškasimas ir betoniniai žiedai (didelė naujovė tais laikais) kainavo 10 tūkst. litų. Mokyklos statytojai už darbo dieną gaudavo nuo 3 iki 3,5 lito. Projekto brėžiniai labai skrupulingai ir detaliai buvo nubraižyti Amerikoje žaliame popieriuje baltu tušu, instrukcijos surašytos anglų kalba. Greta mokyklos buvo pastatyta ir vėjo jėgainė, aprūpinusi mokyklą elektra. Kas buvo tas geradarys, Kurnėnams padovanojęs mokyklą? Beveik visas mokyklos statybos išlaidas finansavo po studijų JAV apsigyvenęs kurnėniškis Laurynas Radziukynas. Jis vaikystėje avėdamas klumpes keliolika kilometrų iš Kurnėnų ėjo į mokyklą Miroslave. Amerikoje prasigyvenęs ir tapęs gerbiamu žmogumi neišpuiko ir neužmiršo savo krašto. Kad tėviškės vaikams nereiktų kaip kažkada jam į mokyklą kasdien eiti daug kilometrų ir iki kraujo klumpėse nutrinti kojas, skyrė 160 tūkst. litų mokyklos statybai Kurnėnuose. Pirmasis skambutis čia nuskambėjo 1936 m. spalį, į klases sukviesdamas 51 mokinį. Mokyklos bokštelį papuošė Vytis, Lietuvos herbas, sukurtas žinomo Alytaus keramiko Vytauto Brazdžiaus. „Lietuvos aidas“ 1936 m. apie Kurnėnų mokyklą rašė: „Kurnėnų mokykla it bažnyčia su bokštu. Vietos gyventojams atrodo savotiška ir neįprasta jų akiai, bet ji yra prabangiška, gerai įrengta, su visais patogumais. Didžiulė gimnastikos salė, erdvios klasės, patogūs mokytojams butai ir kambariai, vonios, vandentiekis daro šią mokyklą vienintelę Lietuvoje.“
Prieš Antrąjį pasaulinį karą L. Radziukynas kasmet atvykdavo į gimtinę poilsiauti. Specialiai iš Amerikos buvo atsiplukdęs automobilį, kuriuo važinėdamas po apylinkes neatsisakydavo pavėžinti ir kaimo vaikėzų. L. Radziukynas buvo inteligentiškas, geraširdis, linksmas ir kuklus žmogus. Kai kurnėniškiai pastatytą mokyklą pasiūlė pavadinti jo vardu, jis atsisakė, motyvuodamas, kad tai yra ne jo, o visų Kurnėnų mokykla.
Kurnėnų mokyklos statinių kompleksas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Šiuo metu mokykla yra rekonstruota – sutvarkyta pastato išorė ir vidus.
2021 m. atsinaujinusi mokykla duris atvers lankytojams.
Draugystės g. 2, Kurnėnų k., Miroslavo sen., Alytaus r.
GPS: 54.397606, 23.907039 (WGS)
3. Nemunaitis
Nemunaitis prieš daugelį amžių įsikūrė ant pušynuose skendinčio Nemuno kranto. Tai, kad miestelis yra neatsiejamas nuo Nemuno, liudija ir jo pavadinimas: Nemunaitis – dzūkiškas malonybinis Nemuno vardas.
Nemunaičio pilis minima 1384 m. kryžiuočių karų aprašymuose, nuo 1387 m. minimas Nemunaičio miestelis. Pirmieji gyventojai šiose vietovėse įsikūrė dar IV a., tai liudija archeologiniai radiniai.
Po Žalgirio mūšio nelikus priešų grėsmės, miestelis tapo svarbiu miško ruošos ir prekybos centru. 1792 m. XIX a. Nemunaičio apylinkės ėmė garsėti mineralinėmis versmėmis, tačiau kurortu vietovė nepaskelbta.
Šiandien neskubant galima pasižvalgyti ir pasigrožėti šiuo pušynuose skendinčiu miesteliu. Čia panemunėje nutiestas akmenimis grįstas poilsio takas, yra apžvalgos aikštelė, laužavietė, įrengta poilsiavietė prie iš žemės gelmių pulsuojančio šaltinėlio. Takas veda iki Klebono akmens Nemune. Jei nepabūgsite iššūkių, būsite tinkamai apsirengę, Nemuno pakrante nuo poilsio zonos (į priešingą pusę) pasroviui paėjėsite (specialiai įrengto tako nėra) apie kilometrą – prieš jus atsivers vienintelė Pietų Lietuvoje Klintinių tufų atodanga, kuri 1987 m. paskelbta gamtos paminklu. Greta ir laiko naikinamas Nemaunaičio piliakalnis. Nutarę, kad šį nuotyki pasiliksite kitam kartui – galėsite neskubėdami susipažinti su Nemunaičiu: gražuole Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (pastatyta 1904 m.), jos šventoriuje 1930 m. įrengtu vienu gražių Lietuvoje Lurdo grotu su šv. Bernadetos skulptūra. Po trejų metų netoli bažnyčios esančiame pušyne buvo pastatas Pranciškonų vasarnamis, vietos gyventojų vadinamas vienuolynu. 1945 m. birželio 2 d. šiame pastate prisiekė 120 A. Ramanausko Vanago vadovaujamų partizanų. Miestelio puošmena – paminklas, su Lietuvos kario skulptūra, žuvusiems už nepriklausomybę. Tai paskutinis to meto žymaus skulptoriaus V. Grybo darbas. Pakeliui link poilsio zonos pamatysite 1934 m. pastatytą Misijų kryžių. Taip pat miestelyje yra išlikusi dalis senųjų žydų kapinių. Baigiant pažintį su Nemunaičio apylinkėmis būtinai reikia užsukti ir prie netolies pūpsančio didžiausio Dzūkijos akmens Vangelonyse (Nemunaityje yra link jo nukreipiantis kelio ženklas). Važiuojant į Nemunaitį, pakeliui, auga senoji guoba ir kriaušė, kurios paskelbtos gamtos paminklais. Į jas yra nukreipiantys kelio ženklai.
Pasibaigus karantino ribojimams Nemunaityje galėsite išmatuoti savo drąsos lygį. Čia įsikūręs hotelis „Baimės namai“. Kokia paslaptis slepiasi už šio viešbučio sienų? Siaubo išgyvenimas. Viešbučio gyventojai suteiks Jums ypatingai aštrių ir įsimintinų pojūčių. Vaikščiodami ir bandydami ištrūkti iš siaubo namų susitiksite jo gyventojus. Svarbu! Nežiūrėti jiems į akis… Ar išdrįsi pažvelgti baimei į akis?
Perspėjimai. Skirtas ne silpnų nervų žmonėms. Asmenims iki 16 m. leidžiama dalyvauti išgyvenime tik su tėvų leidimu arba su sąlyga jog lydės pilnametis žmogus. www.facebook.com/BaimesNamai
Nemunaitis, Alytaus r.
Raižių kaimas, kuriame apsigyveno totoriai, buvo įkurtas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. 1624–1631 m. Lietuvoje buvo atlikta generalinė totorių valdų revizija, Raižiuose surašyti 44 dūmai. 1795 m. atliktos Lietuvos gyventojų revizijos duomenimis Raižiuose gyveno 156 totoriai. 1923 m. Lietuvoje vykdyto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Alytaus apskrityje gyveno 675 totoriai (336 vyrai ir 339 moterys). Tai sudarė 0,62 % Alytaus apskrities gyventojų ir 69,37 % visos Lietuvos totorių bendruomenės. Totoriai daugiausiai gyveno Butrimonių apylinkėse. Ieškodami geresnio gyvenimo, dalis totorių išvyko į JAV ir Argentiną. Šiuo metu šalyje gyvena apie 2 tūkst. 500 totorių, iš jų daugiau kaip 400 Alytaus apskrityje, daugiausia Raižiuose, Butrimonyse ir Alytuje.
Manoma, jog 1556 m. Raižiuose stovėjo mečetė (dauguma totorių yra musulmonai). Šiandieninė kaimo mečetė pastatyta 1889 m. ir vienintelė Lietuvoje veikė sovietmečiu. Veikianti ir šiais laikais. Statybų metu į ją buvo perkeltas sudegusios Bazorų mečetės 1684 m. pagamintas minbaras (sakykla).
2010 m. birželio 26 d. netoli mečetės, ant kalnelio, atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. Jonas Jagėla). Paminklas pagamintas iš granito, 5,2 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392–1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje – užrašas: „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“. Ta pačia proga prie mečetės sumontuoti Jono Naviko sukurti du saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – Griunvaldo (Lenkija). Tai vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje.
Raižių apylinkėse yra ne vienos valstybės saugomos totorių kapinės. Geriausiai iki mūsų dienų išlikę Raižių kaimo totorių penktosios senosios kapinės, vadinamos Beliavščizna. Įvairių formų akmeniniai, betoniniai, granitiniai paminklai su iškaltais rašmenimis arabų, rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis. Antkapinių paminklų yra visoje teritorijoje, išlikusių paminklų apie 300. Netoli yra veikiančios kapinės, antkapiniai paminklai šiuolaikiniai, išskirtinis bruožas – musulmoniškas pusmėnulis su žvaigžde.
Nemažai totorių iš Butrimonių apylinkių carinėje armijoje ir tarpukario (1918–1940 m.) Lietuvos kariuomenėje buvo aukšto rango karininkai. Lietuvoje totoriai pradėjo puoselėti daržininkystės tradicijas, ėmė auginti svogūnus, česnakus, agurkus. Su totoriais ant lietuviško stalo atkeliavo šimtalapis ir čeburekai.
Pasibaigus karantinui, laikantis visų saugumo priemonių, susipažinti su totorių gyvenimu šiose apylinkėse ir paskanauti tikro totoriško šimtalapio galima ekskursijos metu Raižiuose (reikia tartis iš anksto tel. +370 686 56 801).
Raižių k., Punios sen., Alytaus r.
5. Punios šilas
Punios šilas, apglėbtas 19 km ilgio Nemuno kilpos, yra vienas iš įdomiausių botaniniu požiūriu miškų Lietuvoje. Priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui. Pažintį su šilu galima pradėti „Pasakų take“, kur visus pasitinka medžio skulptūros iš įvairiausių pasakų. Įdomu pasivaikščioti šimtamečių ąžuolų alėjoje. Čia įspūdingesniems medžiams suteikti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir svarbiausių istorinių įvykių vardai. Netoliese – buvęs „Dainavos“ apygardos partizanų vadavietės štabo bunkeris, liudijantis apie mūsų tautos kovą už laisvę.
Bunkerio maketą atkūrė buvęs partizanas, po susprogdinimo jame išlikęs gyvas, Juozas Petraška-Patrimpas. 1992 m. birželio 1 d. bunkerį atstatė Juozo Vitkaus Kauno inžinerinio bataliono kariai. Originalus jo dydis 20 kv. m. (atkurtas šiek tiek mažesnis už originalą). Jame buvo galima judėti stačiomis. Viduje buvo įrengta krosnelė. Kaminą atstojo išskaptuota pušis, kuri išorėje atrodė kaip vėtros nulaužta. Bunkeris buvo įkurtas kalnelio šlaite, prie kurio tekėjo upelis-šaltinėlis. Iki Nemuno apie 250–300 m. Tuo upeliu, kuris ir žiemą neužšaldavo, vyrai pasiekdavo į bunkerį. Buvo padarytas specialus įšliaužimas ties upeliu. Partizanas į vidų patekdavo visas šlapias, net ir žiemą. Tačiau norint išgyventi kito pasirinkimo nebuvo.
1947 m. enkavedistams apsupus apygardos štabo bunkerį, vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis ir 3 partizanai žuvo, dar 4 partizanai buvo apsvaiginti granatomis ir paimti gyvi.
„Žaltės slėnis“ – tai kadais Smalinyčios kaimo vietoje įkurtas skulptūrų parkas. Įėjimą į slėnį puošia meistriškai išdrožinėti dviejų žalčių vartai. Aikštelės centre iš didžiulio akmens iškaltas akmeninis aukuras, kurį saugo vaidilutės bei senovės lietuvių dievas Perkūnas. Punios šilo rezervato zonoje (čia galima lankytis tik lydint specialistams) auga aukščiausia Lietuvos pušis, per 160 metų išaugusi iki 42 m aukščio ir 65 cm skersmens.
Draugiškas patarimas. Punios šile neieškokite Punios piliakalnio – jis dunkso kitapus Nemuno, Punioje.
Nemuno g., Panemuninkų k., Alytaus sen., Alytaus r.
GPS: 54.506515, 24.037903 (WGS)
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.