Adventas – atbėgančio elnio devyniaragio belaukiant, gamtai apmirus, saulės kelias tampa trumpas. Pagrindiniai gamtos rato valdovai yra saulė ir mėnulis. Tačiau, pasak senolių jie pasikeičia keliais žiemą ir vasarą. Saulė žiemą keliauja mėnulio keliu, o mėnulis – vasaros. Net ir girioje vasarą šeimininkauja meška, žiemą užleisdama vietą elniui. Jau pirmykštis žmogus stengėsi nuspėti ateitį ir įminti gamtos mįsles. Baugus tamsusis advento laikotarpis, žmogų skatino spartinti saulės sugrįžimą, magėjo nuspėti ateitį. Advento metu senoliai-liaudies astronomai kantriai stebėdavo dangų, sekdavo ryškiausią žvaigždę, kuri jau gerokai įžiemojus tiesdavo nematomas rankas. Saulė gimdavo būtent per Kalėdas, todėl dzūkai ją žadindavo vakarais ratelius eidami ir dainuodami. Atėjusi krikščionybė prisitaikė prie prosenoviškos šventės. Kūdikėlio laukimas ir jo gimimas krikščioniškame pasaulyje ir yra saulė.
Adventas – stebuklų metas: senovėje laukdavo pražystančios Kalėdų rožės ir atbėgančio devyniaragio. Dzūkijoje išlikusi giesmė apie elnią devyniaragį, kuris ant ragų atneša „ugnelą“ – kalvių nukaltą saulę. Dainoje minimas tėvulio dvaras, po kurį povas vaikštinėja. Tai dzūkų apdainuotoji gervelė, kuri didžiausių švenčių metu pasipuošusi tampa povele. Tautosakoje minimas senis Kalėda, kuris keliauja įkandin paskui Elnią Devyniaragį su gerais linkėjimais, šviesą skleisdamas, dovanų nešdamas. Mergoms dovanoja „prausylus“, o bernams „černylus“. Senis Kalėda atneša mums saulę, ko gero tai mitinis pasiuntinys jungiąs žemiškąjį ir anapusinį pasaulius. Ko gero, kad šie tautosakos personažai mena dar akmens amžių. Archeologai teigia, kad po paskutiniojo ledyno nuslinkimo į Lietuvą atbėgo elniai, o tik tada paskui žvėris atėjo medžiotojai. Pačiose seniausiose adventinėse dainose dar minimi paukščiai genelis, antelė. Apdainuotas kiškutis, voveraitė, meška, vilkelis ir žmonių draugas žirgelis. Senovėje žmogus gyveno kartu su naminiais gyvuliais, nuolat juos stebėdamas, kiekvieną akimirką jausdamas gamtą. Adventiniu laikotarpiu žmonės stropiau prižiūrėdavo gyvulius, stengėsi nesupykti, nešaukti, nespirti koja. Sename Žuklijų kaime dar galima pamatyti didelį gyvenamąjį namą su gyvulių patalpa po vienu stogu. Net laukiniai gyvūnai būdavo prisimenami šaltą žiemą,. Antai Gedanoniečiai ne vien dainavo apie vilką, bet ir mėsos jam ant kryžkelės nešdavo, tikėdami, kad vasarą banda liks saugi.
Advento darbai vykdavo daugiausiai pirkiose, vakarais moterys tvarkydavo plunksnas, avių vilnas kedendavo, verpdavo, prieš šventę miltų susimaldavo. Miltus taupiai naudodavo, kad pavararin „alata“ neužpultų. Vyrai apeidavo gyvulius, dabodami, kad pašaro nepristigtų, pančius vasarai vydavo. Advente jokiu būdu medžių net malkoms nekirsdavo. Žinojo, kad iš tokių advente ruoštų malkų menka nauda.: jei iš pečiaus netyčia iššoks žarija, tai pastatai supleškės. Jei pasistatysi namą iš advente kirstų medžių, tai prastai gyvensi: ramybės neduos rąstuose kenčiančios vėlės, o vasarą pats Perkūnas gali trenkt. Prieš pat Kūčias ir iki Trijų karalių buvo draudžiama siūt, malt, vyt pančius, pakinktus taisyt, naudot žirkles, kirvius, adatas, peilius. Jei nepaisysi – labai pasigailėsi. Gali vilkai gyvulius pjaut, vanagai vištas puls, krankliai ir varnos viščiukus išnešios, avinėliai kvaituliu sirgs, gims dėmėtais kailiais, paršeliai ir jauteliai apsigims, vištos pasišiaušę neperės, kiaušinai neversti liks. Net ir pačiam žmogui tais metais „nesišikavos“.
Moterys prieš šventes skubėjo viską išsiskalbt, langus ir paveikslus, karpiniais išpuošt, naują šiaudinį sodą susivert. Vėlesniais laikais, nusižiūrėję iš dvarų ir dzūkai pradėjo eglutes puošti. Net ir dabar kai kuriuose kaimuose jos puošiamos tik šiaudiniais liktorėliais, žvaigždutėmis, saulutėmis, paukšteliais, lenciūgėliais, obuoliukais Moterys prisikaupdavo saldainių popierėlių iš kurių pagamindavo gėlytes eglutėms „parėdyti“.
Advento valgiai būdavo be mėsos produktų, daugiausiai iš miltų kruopų, vaisių, daržovių ir grybų. Pasiskaninimui naudojo sėmenų aliejų. Net ir silkė buvo brangi, todėl tik šventėms pirkdavo. Pavyzdžiui šalia ežerų gyvenantys dzūkai (Žuklijai, Nikronys, Antaveršis) gaudydavo žuvis ir jas sūdydavo. Puikus patiekalas prie bulvių su lupenomis – „nažutkom“. Pupas, žirnius, kruopas šutindavo ir tokias mažai apdorotas valgydavo. Prie bulvių būdavo verdami kruopų, burokėlių rasalai su grybais, avižinis kisielius, saldė, džiovintų obuoliukų ar kriaušaičių gėrimas. Pasninkas trukdavo keturias savaites, todėl organizmas gerokai išsivalydavo, visi laukdavo Kalėdų ir skanesnių patiekalų.
Tamsiuoju metų laiku būdavo stengiamasi sutvirtinti ryšį su anapilin išėjusiaisiais artimaisiais. Tikėta, kad vasarą vėlės padeda saugoti derlių, o rudeniop keliauja į namus, jaujas. Būdavo stengiamasi jų neužgauti, maitinti. Kūčių naktį degama žvakė ant palangės, vėlėms rodanti kelią namo. Net ir dabar kai kur ant artimųjų kapų nešami kūčiukai, obuoliukai. Jaunimas ir dabar prisimena senuosius tikėjimus ir burtus, nes labai jau maga ateitį sužinoti. Jau nuo Šv. Andriejaus dienos (lapkričio 30-osios) prasidėdavo burtų metas. Merginos lauždavo vyšnių šakelę ir merkdavo vandenin, laukdamos Kalėdų. Per Kalėdas pražydusi vyšnia lemdavo vestuves. Patys svarbiausi ir lemtingiausi yra Kūčių nakties burtai. Visi laukdavo kada įsižiebs Kalėdų žvaigždė ir „Ponas Dievas pirkion duonelą atneš“. Šeimininkas eina tris ratus su duona ant rankų apie namą ir beldžiasi vidun. Paklaustas kas čia atėjo, taip ir sako, kad Dievas duonelą atnešė. O ant šventinio stalo puikuodavosi devyni patiekalai, o vėliau net dvylika ar trylika iš gamtos teikiamų dovanų. Valgydavo daug, kad visus kitus metus sveiki bėginėtų. Po vakarienės jaunimui labai patikdavo burtai: šiaudą traukti, batus nekoti, žiedą skandinti, kleckelius skaičiuoti, šunų klausyti, Kūčių naktį drąsiausios merginos prie veidrodžio savo išrinktojo laukdavo, su spragilu vidurnaktyje išbėgę svirno duris kuldavo ir Velinui šaukdavo „ištekėt noriu“. Burtams pasitelkiami ir naminiai gyvūnai šuo, višta. Šuo nurodo, kuri mergina pirmoji ištekės, o višta lemia kokio būdo bus išrinktasis. Dzūkams būdingi prosenoviški būrimai – vaško liejimas į šaltą vandenį, ugnies šešėlių žiūrėjimas. Iš išsiliejusios vaško formos pranašaujama ateitis. Uždegus sukryžiuotus pagaliukus arba žolių gniūžtelę žiūrima į ugnį ir ant sienos krintančius šešėlius – taip pranašaujama ateitis. Pranašaudavo kai kurie išmanantys vyresnieji. Taip buriant pamatyti galima daug ką: dvaro mūrus, raitelį, bažnyčią, kryžių, karstą, aukso pinigus, kelią, lopšį, žirgą, laivą, žvaigždę, saulę.
„Pats svarbiausias senųjų švenčių tikėjimų pagrindas yra dvasios šviesa ir visus vienijantis gerumas. Taip svarbu yra susitaikyti, nelaikyti pykčių, padėti vieni kitiems visuose reikaluose, gerbti ir tausoti gamtą. Jei žmonės suprastų ir vadovautųsi senolių paliktomis tiesomis, gyvenimas taptų nuostabesnis. Labai svarbiu dalyku buvo laikoma į ateinančius metus žengti tyra sąžine, be skolų, pykčių ar nuoskaudų. To mes linkėkime vieni kitiems“ – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Dzūkijos – suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informacija