Kviečiame atvykti į Žagarės regioninį parką ir susipažinti su vieno seniausių Lietuvos miestų – Žagarės ir jos apylinkių istorija bei įdomybėmis. Anot padavimų Žagarė senesnė net ir už Rygą, o istoriniuose šaltiniuose paminėta dar 1254 m. Retas Lietuvos miestas gali pasigirti išlikusiu dar XVI a. vid. gatvių tinklu. Ypatinga ji ir tuo, kad kūrėsi susijungus dviem atskiriems miestams. Kadaise buvo dvi Žagarės – Senoji ir Naujoji, abipus Švėtės. XVIII a. Žagarėje įsikūrus žydams, dar ir šiandien mieste gausu išlikusio jų paveldo. Be gausios žydų bendruomenės, plačiai garsėjusios savo kultūrine bei moksline veikla, Žagarės istorija neįsivaizduojama. Žagarė įsikūrusi ant Žagarės ozo, kuris – ne tik ilgiausias Lietuvoje, bet ir vienas įspūdingiausių, nes lygumų fone kalvos ypač išraiškingos. Savita žemės gelmių sandara, savitas ir gyvenimas prie ozo.
Vienas įspūdingiausių Žagarės miesto kultūros paveldo objektų – Žagarės dvaro rūmai, kuriuose įsikūręs Žagarės regioninio parko lankytojų centras. Užėjusius į lankytojų centrą pasitinka net kelios skirtingos ekspozicijos: įspūdingų medžioklės trofėjų ekspozicija su tokiais trofėjais, kaip dramblys, leopardas ar buivolas, kurie priklauso Didžiajam Afrikos penketui, ar dr. Viktoro Zažeckio visa medžioklės trofėjų kolekcija, senovinių daiktų ekspozicija „Žagarės krašto istorija“, kurioje – daugiau nei 2000 įvairių XIX – XX a. senų daiktų, surinktų būtent Žagarėje ir jos apylinkėse, interaktyvi ekspozicija „Dolomito slėpiniai“, vedanti per 10 rūmų kambarių ir pristatanti Žagarės regioninio parko vertybes ir išskirtinumą, bei Žagarės dvaro parką pristatanti naujausia ekspozicija, kurioje galima pasinerti į virtualią realybę ir susipažinti su 19 a. dvaro gyvenimu. O rūmų aplinka – tarsi iš to filmo „Naktis muziejuje“… Prakalbęs lokys, pasigirdusi maestro Vaclovo Daunoro daina priverčia aiktelėti ir atidžiau apsižvalgyti. Atvykus į Žagarės regioninio parko lankytojų centrą galima keliauti savarankiškai, tačiau galima ir užsisakyti ekskursiją su gidu, kuris palydės tiek po lankytojų centrą, tiek po Žagarės miestą ar Mūšos tyrelio pažintiniu taku. Maršrutą galima suderinti atskirai pagal lankytojų pageidavimus. O ar teko praleisti naktį muziejuje? Jei ne, atvykus į Žagarę verta pasinaudoti galimybe pernakvoti Žagarės dvaro rūmuose. Jus apsups dvaro didybė, įspūdingo Žagarės dvaro parko šlamesys ir išskirtinė Žagarės miesto aura.
Mūšos tyrelio pažintinis takas. Mūšos tyrelis – viena iš didesnių aukštapelkių Šiaurės Lietuvoje. Pietiniame pelkės pakraštyje Mūšos ištakos, todėl ir pelkė gavo upės vardą. Mūšos tyrelio telmologinis draustinis Žagarės regioniniame parke yra saugus prieglobstis daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių. Per draustinį vingiuoja Mūšos tyrelio pažintinis takas. Juo eidami pamatysite vienintelį natūralų Joniškio rajone Miknaičių ežerą, mitologinį Tyrelio akmenį, buvusią partizanų stovyklavietę ir daug kitų įdomybių. Einant taku galima stebėti, kaip keičiasi augalų bendrijos, pažinti aukštapelkėse augančius augalus. Prieš pradedant žygį siūlome užkąsti tako pradžioje įrengtoje pavėsinėje, nes Jūsų laukia įdomi bet netrumpa kelionė pėsčiomis. Mūšos tyrelio takas įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias lentų takas pelkėje. Take įrengti informaciniai stendai padės jums pažinti Mūšos tyrelio gamtos ir kultūros vertybes. Nepamirškite į kelionę pasiimti geriamo vandens. Beje, eidami taku nerasite šiukšliadėžių. Elkimės gamtoje atsakingai – ką atsinešėme su savimi, tą ir išsineškime. Take svarbu paisyti kelių pagrindinių taisyklių – negalima nulipti nuo medinių lentelių tako ir griežtai draudžiama rūkyti. Telmologiniuose draustiniuose vasaros metu lankymasis draudžiamas, todėl lankytojai gali vaikščioti tik jiems skirtais takais ir netriukšmauti. Jūs gyvūnų nematote, bet jie tikrai jus stebi. 2015 m. per pelkę nusidriekęs pažintinis takas iš karto pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje įrengtas lentų takas, o Mūšos tyrelio aukštapelkė tapo viena gausiausiai lankomų pelkių šalyje. 2019 m. pratęsto lentų tako ilgis – 5,7 km, visų tako atkarpų ilgis – 6,7 km. Takas be laiptelių. Galimi maršrutai:
• iki Miknaičių ežero ir atgal – 1,2 km
• trumpasis ratas nekertant Mūšos upės – 6,0 km
• ilgasis ratas aplankant Tyrelio akmenį – 6,8 km.
Kviečiame užsisakyti ekskursiją, kurios metu Žagarės regioninio parko gidas jus palydės taku ir papasakos apie draustinio vertybes.
Žagarės ozo pažintinis takas. Kviečiame pasivaikščioti Žagarės ozo pažintiniu taku. Ozas – tai ilgas ir siauras kalvagūbris, suformuotas iš žvyringų nuogulų, suneštų ledyno tirpsmo vandenų į ledyno plyšius ir tunelius. Ledynui ištirpus, iš buvusios tėkmės dugno sąnašų susiformavo ištęstas pylimas, atkartojantis lede tekėjusios srovės vagą. Tai vienas ilgiausių ir raiškiausių ozų Lietuvoje. Pridedant jo ilgį Latvijoje galima manyti jį esant ilgiausiu ozu Baltijos šalyse. 830 m ilgio iškiliausia ozo atkarpa abipus Žvelgaičio piliakalnio 1964 m. paskelbta geologiniu gamtos paminklu. Žagarės ozas – tai viena Natura 2000 teritorijų, esančių Žagarės regioniniame parke, todėl keliaujant šiuo maršrutu galima pasigrožėti nuostabia gamta, stebėti paukščius, gyvūnus ar vabzdžius, atgauti jėgas ir smagiai praleisti laiką pakeliui įrengtose poilsiavietėse ir atokvėpio vietose.
Žvelgaičio piliakalnis – įrengtas ant Žagarės ozo, Švėtės upės kairiajame krante ir yra įspūdingiausia Žagarės ozo dalis. Greičiausiai, pilį ant piliakalnio statė vokiečiai, norėdami įsitvirtinti naujose žemėse. Tai patvirtina ne tik radiniai, kurie yra ne baltiškos kilmės, bet ir piliakalnio forma – keturkampė trapecija, su grioviais ir terasomis (baltai mėgo ovalo formą). Archeologai nustatė, kad piliakalnis greičiausiai yra XVI–XVIII a. dvarvietė, įrengta XIII a. neįtvirtintos gyvenvietės vietoje. Žagarės (vėliau Senosios Žagarės ar Aukštadvario) dvaras minimas nuo 1495 m. Piliakalnis lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio vardu pavadintas tik XX a. pirmoje pusėje. Užlipus ant piliakalnio atsiveria Žagarės ir jos apylinkių vaizdai, tad bevaikštant piliakalnio kalvomis galima jomis pasigrožėti.
Žvelgaičių ežeras. Žvelgaičių ežeru vadinamas tvenkinys, susidaręs XIX a. įrengus vandens malūno užtvanką tarp Žagarės ozo ir Švėtės upės. Prieš keletą dešimtmečių ežeras dar labiau padidėjo, susijungęs su užlietu išeksploatuotu žvyro karjeru. Šiuo metu ežero plotas 31 ha, tai yra didžiausias vandens telkinys Žagarės regioniniame parke, kurio pakrantėse įrengta daug poilsiaviečių su lankytojams skirta infrastruktūra. Ežerą supa Žagarės ozas ir gaivūs pušynai, aplink ežerą vingiuoja Žagarės ozo pažintinis takas.
Žagarės atodanga. Maždaug prieš 360 milijonų metų šiltos druskingos jūros dugne susiformavo nuosėdinės uolienos – dolomitai. O prieš 13000 metų, vėliausiai iš Lietuvos besitraukiantis ledynas paliko nuosėdas – smėlį bei žvyrą, – kurios nusėdo ant dolomito paviršiaus. Ledui ištirpus, paviršiuje dar nugulė riedulių, smėlio ir molio mišinys. Žagarės apylinkėse dolomitas atsidūrė 0,3 – 6 m gylyje. Šių uolienų sluoksnius galima pamatyti ne tik Švėtės krantuose ar dugne, bet ir buvusiame dolomitų karjere – Žagarės atodangoje. Žagarės atodanga – geologinis gamtos paveldo objektas – 2,5 – 3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio, žinomas nuo XIX amžiaus.
Žagarės vyšnių sodas. Žagarės miesto šiauriniame pakraštyje, Švėtės upės ir tvenkinio pakrantėje auga Žagarės vyšnių sodas. Žagarė nuo seno garsi savo vyšnių veisle – žagarvyšnėmis. Ši ankstyvoji vyšnių veislė, galbūt kilusi iš Žagarės dvare augintų vyšnių sėjinukų, įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą. Teigiama, kad arti žemės paviršiaus slūgsantys dolomitai formuoja savitą šios veislės skonį. XX a. pradžioje Sankt Peterburgo turguje buvo net atskiras žagarvyšnių skyrius, o vienas Rygos fabrikas pradėjo gaminti Žagarės vyšnių likerį. Žagarvyšnės auga beveik kiekvienoje sodyboje ir yra išskirtinis Žagarės miesto simbolis.
Brolių akmuo. Akmenį 2014 m. Veršių kaime, 4,5 km į pietus nuo Žagarės, Vilkyčio upelio kairiajame krante atkasė du broliai Malinauskai. Anksčiau tik nedidelė jo dalis kyšojo žemės paviršiuje. Ledyno iš Skandinavijos atitemptas riedulys apsemtoje iškasoje iškyla kaip sala. Užlipimui ant akmens įrengtas tiltelis. Akmens pavadinimas Žiemgalos žemėje gali simbolizuoti ir dvi broliškas baltų tautas.
Švėtės upės užtvanka. Šioje vietoje seniau buvo natūralus krioklys – vienintelis Žagarės krašte. Jo vandens galią žmonės nuo seno panaudojo savo reikmėms – Švėtės slėnyje pastatė užtvanką, kurios hidroturbina suko malūno girnas, elektros generatorių, lentpjūvę, karšyklą. XIX a. pastatyta betoninė užtvanka, dėl savo išvaizdos žagariečių vadinama „bliūdu“, buvusi krioklį patvindė.
Žagarės miesto aikštė. Žagarė (Sagera) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1253 m. Miestas nuo seno turėjo dvi savarankiškas dalis: Senosios Žagarės (kairiajame Švėtės krante) ir Naujosios Žagarės (dešiniajame Švėtės krante) miestelius su savo bažnyčiomis, kapinėmis, turgaus aikštėmis. Abi dalys XIX a. pabaigoje susiliejo į vieną miestą, kurio pagrindinės gatvės sueina į dvi turgaus aikštes abipus Švėtės upės. Ant 100 įdomių, svarbių, didelę įtaką Žagarės miesto raidoje atlikusių amatininkų, verslininkų, šviesuolių, visuomenės veikėjų ir kitų žymių žmonių pastatų rasite informacines lenteles, tad bevaikštant senosiomis Žagarės gatvelėmis galima sužinoti, kas kokiame pastate veikė ar gyveno XIX ar XX a.
Švedpolio šaltinis. Šaltinis trykšta Švėtės dešiniajame krante žemiau Žagarės, prie Latvijos-Lietuvos sienos. Jo vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių kvartero nuogulų. Šaltinis išteka dvejomis nevienodo stiprumo proveržomis. Jo vandens debitas siekia 2,5 l/s. Vanduo gėlas, kiek padidėjusios mineralizacijos (599 mg/l), prisotintas kalcio ir magnio hidrokarbonatų. Šaltinių, kurių Švėtės pakrantėje yra keli, vandenį alaus gamybai XIX ir XX a. sandūroje naudojo Kunstmano alaus darykla. Keliaudami prie šaltinio atsineškite puodelį ar talpą. Galėsite ne tik paskanauti šaltinio vandens, bet ir parvežti jo namo.
Nuotraukos Žagarės regioninio parko direkcijos