KPD paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija neseniai priėmė pastato, esančio Smalininkuose, Nemuno g. 30, tvarkybos darbus. Tvarkybos darbai apėmė pastato vidaus ir fasadų tvarkybą. Vidaus patalpose atliktas sienų mūro konservavimas ir restauravimas, lubų, tinko bei grindų restauravimas, apsaugos techninių priemonių (elektros instaliacijos, apsauginės ir garso signalizacijos) įrengimas. Pastato fasade atliktas sienų mūro konservavimas ir restauravimas, fasadų sienų tinko restauravimas ir dažymas, lietaus vandens nuvedimo sistemos, drenažo ir alsuojančios nuogrindos įrengimas, įėjimo laiptų bei stogo konstrukcijos medinių elementų remontas.
Pastatas pastatytas tarpukariu, 1924 m., jis stovi Smalininkų miesto istorinėje dalyje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 31267). Manoma, kad iš pradžių pastatas priklausė privačiam asmeniui, kuris jame vykdė prekybinę veiklą, o 1930-1939 m. jame veikė Klaipėdos krašto mokyklų draugijos lietuviška Smalininkų pradžios mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo pastate ir toliau veikė mokykla, kuri vėliau perkelta į naujai pastatytą pastatą. Šiuo metu pastate veikia Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras.
Darbai vykdyti pagal tvarkybos darbų projektus ,,Pastato (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 4431), Nemuno g. 30, Smalininkų m. Jurbarko r., vidaus tvarkybos darbų: restauravimo, remonto ir avarijos grėsmės pašalinimo ( apsaugos techninių priemonių įrengimo) projektas“ ir ,,Pastato (unikalus kodas kultūros vertybių registre 4431), Nemuno g. 30, Smalininkų m. Jurbarko r., Tyrimai, pastato fasadų tvarkybos darbų: remonto, restauravimo ir avarijos grėsmės pašalinimo ( apsaugos techninių priemonių įrengimo) projektas“, kuriuos parengė VĮ „Lietuvos paminklai“, projekto vadovė Viltė Janušauskaitė. Darbus atliko UAB „Dinaras“.
Iki XX a. pr. Smalininkai buvo klestintis Rytų Prūsijos pasienio miestelis. Lemiamą vaidmenį jo raidoje suvaidino XVIII a. viduryje prasidėjęs medienos plukdymas iš Nemuno aukštupio miškų į Prūsiją. Smalininkuose veikė muitinė, laivų prieplauka ir dirbtuvės. XIX a. II pusėje miestelyje veikė stiklo fabrikas, pašto ir telegrafo stotys, trys knygynai, mokykla. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu per šią pasienio gyvenvietę ėjo knygnešių takai, 1869 m. įrengtas didžiulis lietuviškų knygų ir laikraščių sandėlis. 1923 m. kraštą prijungus prie Lietuvos, Smalininkai tapo reikšmingu prekybos su Vokietija punktu. 1924-1926 m. iškilo vandens matavimo stoties bokštelis. Miestelyje veikė plytinė, durpių įmonė, laivų statykla, veikė lietuvių ir vokiečių pradinės mokyklos.
1939 m. Smalininkai buvo nusidriekę 2 km ruože palei Nemuną, juose gyveno apie 2 tūkst. gyventojų, veikė keli viešbučiai, užvažiuojamieji namai, malūnas, dvi lentpjūvės, keliolika krautuvių. Iki 1944 m. Smalininkai buvo nemaža ir susiformavusi gyvenvietė. Artėjant frontui, iš Smalininkų buvo priversti pasitraukti didžioji dalis senųjų gyventojų, jų vietą užėmė persikėlėliai iš lietuviškų kaimų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nukentėję Smalininkai buvo suniokoti sovietmečiu: nugriauta bažnyčia, sinagoga, kiti reikšmingi pastatai. Vis rečiau naudojant uostą, ilgainiui buvo pakeista unikali gyvenvietės funkcinė struktūra. Miestelio ūkinė orientacija kelis šimtmečius buvusi nukreipta į Nemuną, nevykstant laivybai, paskutiniais XX a. dešimtmečiais visiškai pakeista. Buvo apleistas ir suniokotas žiemos uostas, likviduota jo infrastruktūra, sunaikintas siaurasis geležinkelis, sunaikintos senosios pramonės įmonės.
KPD informacija ir nuotraukos