Tenka staigiai minti ant stabdžių kai privažiavus Kačerginę iš Kauno pusės, dešinėje kelio pusėje prieš pat miestelio ženklą, šmėstelėja medinis užrašas „Šaltinių takas”. Būtent šioje vietoje prasideda ir vaizdingais Kačerginės miškais vingiuoja privačios iniciatyvos dėka atsiradęs pėsčiųjų maršrutas. Nuo vaikystės miestelyje gyvenanti ir visus miško takelius pažįstanti Kačerginės gyventoja sugalvojo, jog įrengus miške takus jais galėtų pasivaikščioti ne tik vietiniai, bet ir miestelio svečiai. Idėja sulaukė pritarimo bei palaikymo, todėl Kačerginė jau keletą metų kviečia pasivaikščioti kurortiniu ir vaizdingu mišku.
Šiose apylinkėse kairysis Nemuno krantas pasižymi kalvotu reljefu, o didžiausias aukščių skirtumas siekia net 56 metrus. Per visas tas kalvas nuolat kildamas į viršų bei vėl besileisdamas žemyn ir driekiasi Šaltinių takas, o didžiausių kalvų ir stačiausių šlaitų viršūnėse įrengtos apžvalgos aikštelės atveria Nemuno slėnio panoramas.
Dalis miške pūpsančių kalvų yra kopinės kilmės, supustytos iš smulkiagrūdžio smėlio, todėl ošiantys pušynai sutraukia į Kačerginę ne tik gamtos mylėtojus, bet ir besirūpinančius savo sveikata. Netoli Šaltinių tako pradžios yra įsikūrusi vaikų sanatorija Žibutė, kurios pacientai ne tik kvėpuoja grynu pušynų oru, bet ir geria sveiką vietos šaltinių vandenį.
Šis takas Šaltinių pavadinimą gavo ne be reikalo. Iš žemės gelmių trykštančių šaltinių vanduo turi ne tik gydomųjų savybių, bet ir yra labai skanus, todėl vietinių net stebuklingu vadinamas. Nuo vieno šaltinio vandenvietės ketelo vietos gyventojų iniciatyva buvo paklotas vamzdis ir nuvestas iki patogesnės vietos šalia kelio. Sako, kad čia prisileisti vandens atvažiuoja netgi kauniečiai, o einant Šaltinių taku vandens čiurlenimas iš vamzdžio girdisi iš toli.
Take nėra jokių informacinių stendų ir jis nėra pažintinis, tačiau visas maršrutas yra paženklintas baltais apskritimais ant medžių. Ženklinimas tikrai gerai matomas einant žiediniu maršrutu laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi, todėl tako pradžioje nereikėtų sukti į dešinę vedančiu taku, o iš karto kopti į kalvą, kur greitai pasirodo stendas su Šaltinių tako schema.
Schemoje parodytas ilgiausias maršrutas, o jų iš viso yra 5. Kiek toliau stovi medinė lentelė su surašytais maršrutų ilgiais ir siūlantį pasirinkti savo ilgį.
Iš pradžių klausimų kėlė tai, kodėl ant medžių buvo tik baltos spalvos ženklinimas? Atsakymą sužinojome priėję takų išsišakojimą, kuriame stovėjo skirtingo ilgio maršrutus žyminčios nuorodos. Visų ilgių maršrutai žymimi baltos spalvos apskritimais, o norint pasirinkti savąjį teks vadovautis nuorodomis.
Net ir tumpiausias Šaltinių tako maršrutas apima didžią dalį vaizdingiausios tako dalies, einančios Nemuno slėnio šlaito viršumi. Tai ne tik vaizdingiausia, bet kartu ir sunkiausia atkarpa, nes nuolatinis kopimas į kalvas ir leidimasis žemyn pareikalauja ne vieno prakaito lašo. Gerai, kad už išlietą prakaitą takas atsidėkoja gražiais vaizdais.
Toliausiai nutolusiame Šaltinių tako taške stūkso Pyplių piliakalnis, tačiau iki jo šįkart nėjome. Piliakalnį, ant kurio, spėjama, galėjo stovėti Pilėnų pilis, galima pasiekti pasirinkus patį ilgiausią maršrutą ir pasukus kairėn, kaip rodo namų sąlygomis pagamintas lankytinos vietos ženklas.
Privertęs gerokai paprakaituoti ir nuvedęs iki piliakalnio Šaltinių takas pasukęs atgal leidžia atsikvėpti. Likusios tik nedidelės kalvelės leidžia mėgautis ėjimu ir ramiai dairytis grybų, kurių prisirinkome sočiai vakarienei. Liko nepaminėti tik dideli skruzdėlynai, kurių eidami taku matėme ne vieną dešimtą ir ne vieną kartą nuo kojų teko kratytis didžiąsias skruzdėles.
Panašu, kad pasivaikščiojimas Šaltinių taku buvo atsisveikinimas su vasara. Su vasara, kuri prasidėjo karštai ir baigiasi karštai, tačiau dėl tos pabaigos neliūdna, nes netrukus prasidės dar vienas nuostabus metų laikas, puikiai tinkantis pasivaikščioti pažintiniais takais.