Signatarų namų muziejus architektūra ir istorija besidominčius vilniečius ir miesto svečius kviečia iš naujo atrasti Pilies gatvėje 26 numeriu pažymėtą pastatą, kuriame 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Architektūrinių ekskursijų metu lankytojai turės galimybę nusileisti į XV a. menančius rūsius, kurie visuomenei įprastai nėra prieinami, apžiūrėti išlikusį autentišką XIX a. pabaigos muziejaus vidaus dekorą ir daugiau sužinoti apie senuosius vilniečius, buvusius pastato savininkus Jokūbą Arnotą Škotą ir Karlą Štralį. Signatarų namai spalio mėnesį lankytojus kviečia į dvi nemokamas ekskursijas su gidu.
„Daliai vilniečių galbūt yra tekę apie 2000-uosius lankytis Signatarų namų rūsiuose, kuriuose kurį laiką veikė restorano banketinės salės. Tačiau šiam užsidarius autentiškas gotikos laikotarpio palikimas visuomenei tapo neprieinamas. Džiaugiamės, kad padėtis keičiasi ir vilniečius bei miesto svečius galime pakviesti apžiūrėti ne tik gotikinius rūsius, bet ir gausų kitų architektūrinių bei istorinių laikotarpių palikimą“, – sako istorikė Milda Kruopienė, kartu su kolegomis rinkusi architektūrinės ekskursijos tyrimo medžiagą.
Kaip pažymi muziejininkė, nors daugelis Pilies g. 26 esantį namą visų pirma sieja su modernios Lietuvos valstybės pradžia, Vasario 16-osios Akto pasirašymu, tačiau tai – tik viena sudedamoji šio pastato istorijos dalis. Dabartinio muziejaus vietoje, Pilies gatvėje, pirmieji mūriniai namai greičiausiai iškilo dar XV a., kuomet šia via regia link Valdovų rūmų keliavo svarbiausi miesto svečiai. Pirmą kartą šaltiniuose pastatas paminėtas 1645 m. balandžio 18 d. karališkojoje privilegijoje, atleidžiančioje namo savininkę, Jokūbo Arnoto Škoto našlę, nuo svečių apgyvendinimo prievolės.
„Jokūbas Arnotas Škotas buvo medicinos daktaras ir Vilniaus burmistras, vienas iš nedidelės to meto Vilniuje gyvenusių škotų bendruomenės narių. Būtent jo vardu nuo XVII a. buvo žinomas Pilies g. 26 stovėjęs pastatas, Škoto namo pavadinimą išlaikęs iki XIX a. pabaigos“, – pasakoja istorikė M. Kruopienė. Jokūbo Arnoto Škoto laikus mena ir seniausi muziejaus rūsiuose rasti archeologiniai radiniai: 1993 m. vykdant kasinėjimus čia rasta XVII a. keraminė olandiško tipo pypkė, koklių fragmentai, keramikos šukės ir pan. Rūsyje kultūriniai sluoksniai smarkiai permaišyti, todėl XVII a. archeologiniai radiniai rasti kartu su XIX ir XX a. statybinėmis šiukšlėmis.
Senamiesčio pastatus vadinti pagal esamo ar buvusio namo savininko pavardę yra sena Vilniaus tradicija, o tam, kad namui priliptų naujo savininko pavardė, pastatas dažniausiai turėjo išgyventi dideles transformacijas. Didelė Škoto namo rekonstrukcija vyko XIX a. pabaigoje, kuomet jį nusipirkęs pirklys Karlas Štralis iš esmės atnaujino namo fasadą, pakeitė vidaus suplanavimą, įrengė naujas laiptines ir užsakė naują interjero dekorą. Dėl tokių esminių pokyčių to meto vilniečiai pastatą ėmė vadinti Štralio namu.
Štralių šeima garsėjo savo kavinėmis: Vilniuje veikė „Baltasis Štralis“, „Raudonasis Štralis“ ir „Žaliasis Štralis“. „Baltojo Štralio“ kavinė buvo įsikūrusi Štralio namo pirmajame aukšte, ją pradžioje valdė pats Karlas Štralis, vėliau jo sūnus Kazimieras ir galiausiai dvi Kazimiero dukros. Įdomu tai, kad pirmoji cukrainė „Baltojo Štralio“ vietoje galėjo veikti dar 1852 m. Šaltiniuose minima, kad tais metais patalpas nuomojosi pirklys Henrikas Kaskė (kitur literatūroje – Raskė). Jis čia pat kieme turėjo ir krosnį konditerijos gaminiams kepti. Dabar čia ir vėl veikia kavinė, taigi, vilnietiškų cukrainių ir kavinių tradicija šioje vietoje tęsiasi daugiau nei 150 metų.
Karlo Štralio užsakytą ir gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo suprojektuotą fasadą galime matyti ir šiandien. Neorenesansinio stiliaus fasadas 2023 m. pradžioje buvo sutvarkytas, atkuriant pirminį jo vaizdą. Buvo pašalinti per daugiau nei šimtą metų susikaupę dažų sluoksniai ir, ištyrus senųjų sluoksnių cheminę sudėtį, koloristo dirbtuvėse buvo pagaminti dažai, idealiai atitinkantys pirmines Štralio namo fasado spalvas.
Jeigu muziejaus pastatą iš išorės gali apžiūrėti visi einantys Pilies gatve, tai vidaus dekoro tyrinėjimui prireiks lankytojo bilieto. Visgi besidomintieji senaisiais interjerais daugiausia naudos gaus būtent architektūrinės ekskursijos metu. „Istorizmo laikotarpiu, kada vykdyta paskutinė pastato rekonstrukcija, architektai daugiausia dėmesio kreipė į fasadus, o interjeras buvo labiau užsakovo skonio ir kišenės reikalas. Signatarų namuose išlikę daug autentiško, Karlo Štralio ir jo šeimos skonį atskleidžiančio sienų ir lubų dekoro, į kurį subtiliai įkomponuoti restauratorių atkurti elementai. Lankytojai, užsukantys į muziejų, paprastai domisi modernios valstybės gimimo istorija ir su tuo susijusiais eksponatais, tačiau tiek muziejaus interjeras, tiek visas pastatas yra tarsi atskiras eksponatas. Jų pažinimui ir yra skirta ši architektūrinė ekskursija“, – sako istorikė M. Kruopienė.
Šalia muziejininkų komandos, ekskursijai medžiagos ieškojusios archyvuose ir mokslininkų darbuose, Signatarų namų pastato istorinį pasakojimą reikšmingai papildė ir čia gyvenusių vilniečių atsiminimai. „Smalsus ir savarankiškas istorijos mėgėjas dalį informacijos apie Signatarų namus gali rasti Senamiesčio tyrimų medžiagoje ar atskiruose istorikų leidiniuose, tačiau tokio vientiso ir koncentruoto pasakojimo apie šį Pilies gatvės pastatą iki šiol niekur nėra publikuota. Be to, unikalumo ir net tam tikro pikantiškumo prideda Signatarų namų darbuotojams patikėtos buvusių pastato gyventojų istorijos (mat sovietmečiu Štralio name buvo įsikūrę komunaliniai butai). Paskutinę istoriją apie gyventojus gąsdinusias rūsio kates išgirdome vos prieš mėnesį!“ – pasakoja muziejininkė M. Kruopienė.
Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Signatarų namai, atverdamas erdves lankytojams, kviečia pažinti kultūros paveldą ir istoriją per patirtį, kūrybą. Anot padalinio vadovės dr. Dalios Strimaitytės, „Signatarų namų pastatas yra unikalus objektas, liudijantis ne tik modernios Lietuvos valstybės ištakas, bet ir saugantis daugybę vis dar nepažintų istorijų. Norime, kad lankytojai prisiliestų prie gyvosios istorijos, atverdami jiems gotikinius rūsius, menančius daugiakultūrę miesto praeitį, kviesdami juos užeiti į istorinį balkoną ir iš arti patyrinėti unikalų, šimtmečių sąveiką liudijantį pastato fasadą, prisiliesti prie ekspozicijoje pasakojamų, laisvės idėją reflektuojančių temų, patirti akistatą su šiuolaikine istorija menotyrininkės dr. Laimos Kreivytės parodoje „Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“, perteikiančioje Fluxus sąjūdžio kūrybinį žvilgsnį, užmegzti ryšį su praeitim per menininkės Miglės Anušauskaitės kūrybines interpretacijas, išreikštas parodoje „Signatarės pirmame plane“. Signatarų namai, kaip ir Vilnius, daugeliu atvejų yra XV–XX amžių kontrastingų įvykių veidrodis, šiandienos refleksijų erdvė, kviečianti polemikai su istorija.“
Spalio mėnesį Signatarų namai organizuoja dvi nemokamas ekskursijas, supažindinančias su architektūriniu muziejaus pastato palikimu. O vėliau architektūrinę ekskursiją „Škoto, Štralio ar Signatarų?“ galės užsisakyti visi norintys Signatarų namų muziejaus darbo laiku.