Kas nežino Puntuko? Jei tokių ir yra, tai tik vienetai. Kur kas daugiau žmonių mano, jos jis yra didžiausias akmuo Lietuvoje, nors nuo 1957 metų šį titulą iš jo atėmė Barstyčių akmuo. Ir tik nedidelė dalis lietuvių pasakytų, kad visai netoli Puntuko akmens yra Puntuko kaimas. Buvęs vos kelių sodybų kaimas dabar yra nebegyvenamas, tačiau nepaisant to, pasivaikščioti po šį kaimą atvyksta daugybė žmonių. Jie visi aunasi batus ir leidžiasi taku pirmyn, nes vaikščioti galima čia tik basomis.
Kelyje link Puntuko, iki jo likus apie kilometrą, įrengta žiedinė sankryža, kurioje pastatytos iškabos nepastebėti neįmanoma. Net trimis kalbomis ji skelbia, kad pasukus dešinėn vos už aštuoniasdešimties metrų nuo žiedo galima rasti pažintinį basų kojų eko taką.
Informacijos apie šį taką nėra daug, o ir įrengtas jis neperseniausiai, tačiau jokia reklama nereikalinga kai esi tarptautiniu lygiu pripažinto medžių lajų tako pašonėje. Saulėtą sekmadienį laisvų vietų automobilio parkavimui beveik nebuvo nei lajų tako aikštelėje, nei palei kelią įrengtose stovėjimo vietose, todėl nenustebom, kad ir Puntuko kaimo take buvo pilna basakojų lankytojų. Dar pačiam takui neprasidėjus pasitinka pirmieji informaciniai stendai, siūlantys paliesti žemę prie ąžuolo norintiems gausaus derliaus, ieškantiems antros pusės abiem rankom apglėbti pušį, o trokštantiems norų išsipildymo giliai įkvėpus pūstelti į greta stovintį ąžuolą.
Kaip rašo tako rengėjai, takas yra sveikatinimo ir atsipalaidavimo priemonė gryname ore. Mūsų senoliai sakydavo, kad pasivaikščioti basam gamtoje yra tiesiog būtina. Tai stiprina mūsų imuninę sistemą, padeda atsipalaiduoti bei masažuoja pėdose esančias nervines organizmo zonas, kurias spaudžiant ar liečiant tiesiogiai veikiami mūsų organai. Žmogaus galūnėse yra išsidėstę beveik visi biologiškai aktyvūs organizmo taškai. Refleksoterapija taip pat padeda kovoti su kasdieniu stresu, įtampa, suteikia kūno ir sielos harmoniją. Pėdų masažas – tai bene maloniausias iš visų masažo rūšių. Jis atpalaiduoja, šalina nuovargį, gerina miegą ir teigiamai veikia visą organizmą.
Po tokių motyvuojančių žodžių mokam po kelis euriukus ir kuriam laikui atsisveikinę su savo batais žingsniuojam link tako pradžios.
Pradžioje smėliuku pamalonintas pėdas tuoj pat ima masažuoti dideli akmenys ir akmenėliai, išilgai ir skersai suguldyti pagaliai, stačiai ir gulsčiai į žemę įkastos kaladės ir dar visokiausi natūralūs paviršiai, kuriais net į galvą nešautų basomis vaikščioti. Kas ramiai kaip antis taku krypuoja, o kas kaip per karštas žarijas šokinėja taip ir besitaikydamas ant lygesnio paviršiaus papulti ir savo jautrias pėdas pasaugoti. Keletas ir su batais taku nuskubėjo, matyt niekaip neužteko ryžto iš komforto zonos išeiti.
Nenuostabu, kad labiausiai čia patinka vaikams, kurie net krykštaudami bėgioja ant kankoriežių ar skalda pabarstytu taku, ant kurio užlipęs dažnas suaugęs dejuojantį garsą išleidžia. Tai visa laimė, kad ne visas takas ištisai tokius aštrius pojūčius suteikia, tarpais atsikvėpti leidžia žingsniuojant smėliu, o tarpais leidžia pasirinkti – lipti ant akmenėlių ar aplink apeiti.
Nors emocijos liejasi per kraštus, kartais tenka stabtelti ne tik kojas pailsinti, bet ir take įrengtus informacinius stendus paskaitinėti. Rengėjai nepamiršo, kad tai ne tik basų kojų, bet kartu ir pažintinis takas, kuriame apie augaliją ir gyvūniją informaciniai stendai pasakoja net trimis kalbomis – lietuviškai, rusiškai ir angliškai. Yra take ir keletas stendų, kurie nukels į tuos laikus, kai trinant mokyklos suolą reikėjo mintinai išmokti bent dalį Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis”. Kas ją „kalė mintinai” bus puiki proga pasitikrinti atmintį, o visiems kitiems verta stabtelti ir apsidairyti – šiose vietose yra ne tik Medžių lajų takas, Punktukas ir kitos lankytinos vietos, pirmiausia čia yra Anykščių šilelis. Miškai, kuriuos taip gražiai aprašo čia pat ant stendų atspausdinta Antano Baranausko poema.
Prisiminimais nukėlęs į mokyklos laikus, pažintinis takas pojūčiais nukelia ir į praeito amžiaus ketvirtą dešimtmetį, kai Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai subombardavo Puntuko kaimą palikdami jame tik vieną namą. Šioje vietoje takas grįstas vieno iš sugriautų namų plytomis.
Nors basų kojų takas yra vos ilgesnis nei 1 kilometras, jis nenuobodus ne tik pramogomis ir informacija, bet ir supančia gamta. Per miškelį ir pievą vingiuojantis takas nuveda net ir į pelkę, kur drąsiausi keliautojai perskaitę priešpaskutinę „Anykščių šilelio” dalį lipa į dumblą.
Tik tie, kurie basų kojų take įveikė visus iššūkius, pabaigą pasiekia purvinomis kojomis. Kitapus stoginės, kur paliekami batai, yra įrengti dušeliai, todėl nereikia baimintis, kad namo teks keliauti purvinomis kojomis.
O pačioje pabaigoje basų kojų laukia paskutinis išbandymas – pažinti granite iškaltus laukinių žvėrių pėdsakus.
Tik perėjęs basų kojų taką ir stovėdamas ant smėlio gali suprasti, kokį didelį malonumą jis gali suteikti tavo kojom. Tegul pailsi pėdos bent trumpam, nes netrukus išgirstu žodžius: „Tėti, einam dar kartą!” Ir mes ėjom dar kartą.