„Iki tampant restauratore nemaniau, kad knyga yra meno kūrinys. Bet susipažinus su kiekviena, mažiausia knygos detale apėmė supratimas – knyga yra ir meno kūrinys, ir nepamainoma vertybė“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus aukščiausios kategorijos restauratorė, knygrišė ir dailininkė Kristina Lukoševičienė. Susėdame šalia jau „pagydytų“ eksponatų – restauruotos, bet dar neįrištos XVII a. knygos, nepaprasto grožio XVII a. Evangelijų knygos aksomu trauktu viršeliu, XIX a. gramatikos. Kiekviena jų slepia istoriją ir apie save, o kartu ir mus supantį pasaulį. Ir jei ne švelnūs restauratorės prisilietimai ir begalinė kantrybė, šių istorijų mes, greičiausiai, nesužinotume.
Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijavote tapybą. Papasakokite, kodėl visgi tapote dokumentų restauratore?
Nors tapyba ir buvo prie širdies, baigusi studijas supratau, kad tapti dailininke trūksta drąsos, ryžto ir pasitikėjimo savimi, todėl kilo noras įgyti „praktiškesnę“ specialybę, kuri vienaip ar kitaip sietųsi su menu ar kultūra. Įkvėpimo suteikė ir studijos Italijoje, kur paveldas ir jo restauravimas turi senas tradicijas, o restauruotų pavyzdžių buvo galima pamatyti laisvu nuo studijų metu vaikščiojant miestų gatvėmis ar tiesiog užsukus į paprasčiausią kavinę atsigerti kavos. Todėl kai VDA buvo įkurta Paminklotvarkos katedra, vėliau tapusi Restauravimo katedra, nutariau pabandyti stoti. Deja, tais metais jau buvo per vėlu, bet subūrusi bendraminčių grupelę po poros metų įstojau į tapybos restauravimą ir studijavau ketverius metus. Darbo taip lengvai rasti nepavyko, todėl dirbau kitoje srityje, kol vieną dieną iš savo vyro – taip pat restauratoriaus – sužinojau, kad Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ieško dokumentų restauratoriaus. Tuo metu mano darbas buvo neatsiejamas nuo kompiuterio, tačiau mintis apie restauravimą ir „rankų darbą“ niekur nebuvo dingusi, kaip ir noras dirbti meno kūrinių apsuptyje. Knygų restauravimas nebuvo mano sritis, bet įsivaizdavau kaip tektų dirbti su senovinėmis puošnių viršelių knygomis, todėl norėjau pabandyti, ir buvau priimta į darbą, kuriame nepastebimai prabėgo šešiolika metų.
Studijavote tapybos restauravimą, todėl bendrus restauravimo principus jau žinojote. Visgi kaip įgijote reikiamų žinių ir praktinių įgūdžių, reikalingų restauruojant knygas?
Mokiausi iš čia dirbusių restauratorių, man paskirtų popieriaus restauravimo ir įrišimo restauravimo mokytojų. Už tai esu labai dėkinga joms ir visoms kolegėms. Nors mūsų skyrius simboliškai ir yra padalintas į dvi dalis – popieriaus restauravimo ir įrišimo restauravimo specialistes – mokiausi abiejų sričių. Kaip knyga su visomis savo sudėtinėmis dalimis yra vientisas objektas, taip ir jos restauravimas, manau, turi būti restauruojamas vieno restauratoriaus. Tačiau skyriuje restauratorės dirbo pasiskirsčiusios darbus: vienos labiau gilinosi į knygos popierinę dalį, popieriaus restauravimą, o kitos į įrišimo restauravimą. Be to, vyravo nuomonė, kad geriau išmanyti vieną sritį labai gerai, nei daugiau sričių, bet paviršutiniškiau.
Restauruojant knygą po knygos manyje formavosi požiūris į knygos restauravimą: knyga, sudaryta iš lapų, priešlapių, viršelio, priešnugario, kaptalo, ryšių, segtuvų, yra vientisas kūrinys, šios dalys tarpusavyje neatskiriamai susijusios. Todėl gal ir lėčiau mokiausi ir mažiau moku nei kitos mano skyriaus restauratorės, bet tik restauruodama knygą nuo pradžios iki galo esu tikra, kad restauruoju knygą, o ne tik metalą, odą ar popierių.
Vadinasi į knygą žvelgiate kaip į sudėtingą, kompleksišką objektą?
Tikrai taip. Stengiuosi visus knygos restauravimo aspektus jungti ir derinti tarpusavyje. Juk kiekviena knyga yra sudedamųjų dalių ansamblis, visais požiūriais unikalus ir į tai atsižvelgiu priimdama su restauravimo procesais susijusius sprendimus. Supratau vieną labai svarbų dalyką – knyga, kaip ir bet koks paveldo objektas, yra kompleksiškai autentiškas kūrinys, visos jį sudarančios medžiagos taip pat autentiškos. Net to paties leidimo knygos (nors joms ir buvo panaudotos tos pačios medžiagos) nueina skirtingą gyvavimo kelią: viena suplyšusi, o kita – visiškai geros būklės. Viena buvo skaitoma, o kita, galbūt, ne. Bet net ir neskaityta knyga gali būti prastos būklės: pavyzdžiui jas užliejus užterštam vandeniui potvynio ar sprogusių kanalizacijos vamzdžių metu.
Man restauravimas asocijuojasi su sudėtingu galvosūkiu, kai reikia iš anksto sudėlioti veiksmų planą ir numatyti daugybę dalykų. Kaip iš tikrųjų atrodo Jūsų darbas su restauruojama knyga?
Pirmiausia, gavusi knygą su ja susipažįstu, apžiūriu ir surašau „ligonio istoriją“, savotišką anamnezę: išmatuoju, aprašau defektus, kaip atrodo viršelis, kokios medžiagos naudotos, kokie dekoro elementai: auksavimas, įspaudai, kraštų dažymas, kokia yra kietviršio medžiaga ir koks pagrindo storis, priešlapiai, popierinis blokas; nubraižau bloko susiuvimo schemą, pažymiu atstumą tarp ryšių ir taip toliau. Visa rašytinė informacija nugula į restauravimo aktą. Be to, knyga prieš restauravimą (kaip ir visų kitų procesų metu), fotografuojama fiksuojant įvairius pažeidimus.
Tuomet atliekami įvairūs tyrimai. Pavyzdžiui, prisimenu kitus restauratorius pasakojus, kad kartą atlikę knygos rentgeno tyrimą, viršelyje rado paslėptų senovinių monetų. Ypatingai svarbūs cheminiai tyrimai. Pavyzdžiui popieriaus ar odos rūgštingumas ir sudėtis nusako, ar jau reikėtų įsikišti restauratoriui ir pristabdyti senėjimo procesus. O štai atlikę morfologinę virvelių, siuvimo siūlų, kaptalo analizę galime sužinome, iš kokios medžiagos jos buvo pagamintos: linų, kanapių, šilko ar kt. Metalų ar jų lydinių analizės metu nustatoma, kiek ir iš kokio metalo ar metalų lydinio pagamintos kniedės ar segtuvai. Taip pat nustatoma naudotų klijų sudėtis. Jeigu yra dėmių, nustatoma jų prigimtis. Trumpai tariant, paruošiamieji darbai iš tiesų užima nemažai laiko, bet turėdama kuo išsamesnę informaciją galiu pasirinkti tinkamiausią restauravimo metodą ir medžiagas.
Ar egzistuoja ribos, kiek restauratorius gali „įsikišti“ į knygą? Pavyzdžiui, ar būtinai išvalote visas dėmes, ištrinate užrašus paraštėse, nuimate paklijavimus ir panašiai?
Prisimenu, kartą Italijoje, viename Sienos miesto muziejuje matytą IX a. ikoną. Ji buvo eksponuojama specialioje stiklinėje vitrinoje su mikroklimatu. Ikona buvo pažeista vabzdžių, smarkiai apnykusi ir iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, jog jos būklė apgailėtina, tačiau ji buvo eksponuojama būtent tokia, kokia yra – su visais defektais. Tačiau minėtos ikonos saugojimo būdas yra brangus, todėl ne kiekvienam eksponatui taip „pasiseka“, be to, ne visoms vertybėms toks būdas yra reikalingas. Kiek restauratorius gali „kišis“ į restauruojamą knygą priklauso nuo kelių dalykų: kokios būklės yra knyga, kam knyga bus skirta ir kur ji bus laikoma, kokią funkciją atliks – ar bus saugoma fonduose, eksponuojama parodose, o gal bus vartoma ir skaitoma. Kartais paveldo objektą pakanka dezinfekuoti, nuvalyti dulkes ir saugoti jam palankiose sąlygose.
Reikia prisiminti, kad knygos pirminė paskirtis yra perduoti informaciją, todėl jei per dėmes nesimato teksto, jas reikia valyti. Taip pat stengiamės ištirti dėmės sudėtį ir sužinoti, ar ji kenkia popieriui. Pavyzdžiui, jei užtiškusioje rašalo dėmėje yra kenksmingų popierių ardančių medžiagų, tuomet ją reikėtų valyti. Tvarkydami knygą atlenkiame užlenktus lapų kampučius, išlyginame. Jei lapai nuplyšę ar vietomis nusitrynę, atkuriame nauju popieriumi, kad knygą būtų galima vartyti, nebijant dar labiau pažeisti. Taip knygai grąžiname jos funkcionalumą. Tačiau jei dėmės, užrašai ar kiti istorijos tėkmėje atsiradę ženklai niekaip netrukdo ir nekenkia, tuomet juos paliekame.
Imamės restauravimo tik tada, kai konservavimo neužtenka tam, kad būtų atkurta knygos funkcija (jeigu to reikia), knyga būtų apsaugota nuo sunykimo. Konservavimas pagerina objekto būklę be didelių intervencijų, o restauravimas jau yra „įsikišimas“ į objekto vientisumą. Bibliotekoje net turime atskirą konservavimo programą – dezinfekuojame ir išvalome purvinas knygas, pagaminame dėžutę ir grąžiname į fondus. Palaikant tinkamas sąlygas fonduose knygos saugomos, kol bus būtinybė jas restauruoti.
Šalia mūsų guli XVII a. Evalgelija, už kurios restauravimą 2017 m. Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos konkurse buvote apdovanota diplomu. Papasakokite, kokią istoriją slepia ši nepaprastai graži knyga.
Tai yra 1604 m. Maskvoje išleista ir Vologdos Kazanės Dievo Motinos cerkvei priklausiusi ortodoksų religinė knyga, kurioje publikuojamos keturios Naujojo testamento evangelijos. Knygoje šalia tekstų galima išvysti įspūdingų medžio raižinių atspaudų, o kai kuriuose puslapiuose gausu marginalijų – užrašų (pastabų) paraštėse. Knygą puošia purpuro spalvos šilkinio aksomo viršelis su puošniais paauksuoto žalvario apkaustais, visų lapų kraštai auksuoti. Knygos būklė prieš restauravimą buvo bloga: žalvarinio užsegimo dirželiai vos laikėsi, buvo nuplyšę kietviršio pagrindai, popierius nusėtas vaško dėmėmis. Visa tai pavyko restauruoti, labai pravertė Austrijos restauratorės ekspertės konsultacijos.
Ši Evangelija ne tik įspūdingai atrodo, bet ir slepia įdomybę. Viename jos atspaude vaizduojamas Šv. Jonas, tačiau jam priskirtas ne tas simbolis – šventasis vaizduojamas su liūtu, nors tikrasis Šv. Jono simbolis yra erelis. Ši neįtikėtina klaida buvo ištaisyta tik po pusšimčio metų, vėlesniame Evangelijos leidime. Sunku suprasti, kaip tokia klaida buvo padaryta, bet dar ne tokių klaidų knygose pasitaiko. Tokie radiniai mane pradžiugina!
Ar panašių netikėtumų ir istorijų pasitaiko dažnai?
Pasitaiko visko, todėl restauratorius yra tarsi atradėjas. Pavyzdžiui, čia turiu nedidelę, labai paprastą 1811 m. Vilniuje išleistą mokyklinę rusų kalbos gramatiką. Pradėjusi ją restauruoti ant su kitais lapai suklijuoto atskirtojo priešlapio radau įrašą, kuriame deklaruojama, kas yra šios gramatikos savininkas: „Aš esu tikrasis šios rusiškos gramatikos savininkas. Jozef Bartkevič“. Radinys buvo netikėtas, todėl pasidomėjusi šiuo žmogumi sužinojau, kad jis buvo lenkų kilmės rusas, kariškis, gyvenęs Rusijos imperijos sostinėje – Sankt Peterburge, o vėliau persikėlęs gyventi į Kauną, tad tikėtina, jog mokėsi rusų kalbos. Kai jau maniau, kad tai yra vienintelis knygos siurprizas, laukė kita staigmena – paskutiniame knygos puslapyje radau dar vieną įrašą, savotišką J. Bartkevičiaus nuosavybės deklaracijos patvirtinimą: „Šios knygelės savininkas yra Jozef Bartkevič. Pasirašo vargonininkas P. Totelskij“. Įsivaizduojate, kokia svarbi jam turėjo būti ši maža knygelė arba kokia tvarkinga buvo jo biblioteka! Be to, pagal popieriaus vandenženklius pavyko nustatyti, kad šios knygos lapai buvo pagaminti Jaroslavlyje. Po tokių atradimų restauratoriaus širdis džiaugte džiaugiasi.
Vos pažvelgusi į čia gulinčius puslapius, ėmiau ieškoti pažįstamų žodžių. Ar jūs skaitote restauruojamas knygas ir dokumentus?
Šio klausimo sulaukiu labai dažnai ir pati jį esu uždavus savo kolegėms pradėjusi dirbti. Tuomet viena restauratorė juokaudama, bet rimtu veidu atsakė: „Žinoma, skaitome, visas perskaitome, kiekvieną puslapį“. Deja, restauruojamų knygų skaitymui, nors ir laibai norėtųsi, laiko nebelieka. Kartais pasitaiko paskaityti ištraukas pamačius senąja lietuvių kalba parašytą knygą – su kolegėmis paskaitome, pasijuokiame iš jau nebevartojamų, keistai skambančių žodžių, sakinių, pasenusių samprotavimų. Bet, tiesą sakant, turime tiek daug darbo, kad kartais nespėjame susipažinti su restauruojamos knygos istorija, suprasti knygos unikalumo ir vertės. Labai norėtųsi kiekvienai knygai skirti daugiau laiko.
Bet pats restauravimo procesas visgi yra lėtas?
Darbas yra labai lėtas, o restauratoriai neturėtų skaičiuoti laiko. Skubėti tikrai negalime. Dirbame su rašytiniu paveldu, tenka restauruoti vertingas senovines knygas, žemėlapius, plakatus, įvairius rankraščius, rečiau – grafikos kūrinius, dirbame su didele atsakomybe, stengiamės išsaugoti „kiekvieną raidę“. Be to, restauratoriaus darbe pasitaiko net ir tokių atvejų, kai knygą reikia „atidėti“. Pavyzdžiui, paėmusi knygą galvoju, kad ją pavyks greitai restauruoti: aprašysiu, atliksiu tyrimus, išardysiu, išvalysiu, atkursiu trūkstamas dalis, įrišiu. Bet kartais sustoju darbo dar nepradėjusi: pasirinktas restauravimo metodas kelia abejonių, trūksta tam tikrų medžiagų ir t. t. Štai tada knygą atidedu į šalį ir imuosi kitos. Per tą laiką mintys tarsi susiguli, ir vėliau grįžusi prie atidėtos knygos jau turiu atsakymus, kaip ją restauruoti. Galbūt taip veikia per akis ir rankas į pasąmonę įaugusi kaupiama patirtis?
O ar būna nerimo prieš prisiliečiant, prieš pradedant restauruoti knygą?
Būna, pamatau labai blogos būklės knygą ir pagalvoju – „o varge…“. Jei nebūčiau restauratorė, turbūt nė nepagalvočiau, kad tokią knygą reikėtų gelbėti ir saugoti, atrodytų – neįmanoma užduotis. Žinoma, pasitaiko ir nerimo, pagalvoju, ar pavyks restauruoti. Pavyzdžiui, būna knygų sulipusiais lapais, ji atrodo tarsi plyta. O juk kiekvieną puslapį reikia kažkaip atskirti ir neprarasti juose esančios informacijos. Tokiais atvejais primenu sau, kad knyga visgi nėra žmogus – vadinasi, toks jos likimas. Be to, restauratoriai juk ne stebukladariai, ne viską galime restauruoti, kartais tenka palikti laiko tėkmei. Nežiūrint to, vis tiek pergyvenu, svarstau, ieškau sprendimų. Labai dažnai net ir po darbo galvoju apie knygas, su vyru pasidalijame džiaugsmais ir rūpesčiais. Gali atrodyti neįtikėtina, kiek jausmų mes, restauratoriai, jaučiame knygoms.
Darbe, kuriame rezultatai pasirodo ne tuoj pat ir net ne po savaitės ir dviejų, reikia daug motyvacijos. Kur jos semiatės ir kas teikia didžiausią džiaugsmą?
Džiaugsmas kyla tada, kai sugalvota restauravimo metodika pasiteisina, kai lūkesčiai sutampa su galutiniu rezultatu. Galiausiai, kai restauravimas būna baigtas, knygos „blokelis“ pažįstamas iki smulkmenų, gražus ir mielas, būna sunku išsiskirti, atiduoti į fondus. Dažnai knygą vadiname „kūdikiu“, o kartais tam tikrų procesų metu ją net įvyniojame į gelumbės lakštus (juokiasi).
Beje, įdomu tai, kad restauruota knyga paprastai akiai neatrodo kažkaip ypatingai, greičiau visiškai „paprastai“ – lyg nieko reikšmingo nebūtų įvykę. Bet kai žinau, kokį kelią nuėjau iki tokio rezultato, kaip fiksavau antspaudus, kaip pelėsio pažeistos popieriaus vietos atrodė apspurusios, išretėjusios, neretai padengtos purvo sluoksniu, kaip viskas buvo gležna, suplyšę, susiglamžę, apima džiaugsmas, pasididžiavimas ir ramybė. Šioje kelio atkarpoje padariau viską, ką galėjau.
Teksto autorė: Dalia Smagurauskaitė
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.