Ar esate girdėję apie vietą kur upelis „prasmenga“ po žeme? Toks upelis, vadinamas Požemio, Pažemio vardais, teka įprasta savo vaga 7,3 kilometrus, tačiau pritekėjęs buvusią Šventąją, ola-ponoru nugarma į požemius.
Ponoras – tai plyšis karstinėse uolienose per kurį paviršinis vanduo įteka (prasmenga) į požemį. Šis unikalus geologinis darinys yra susidaręs Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje. Šioje vietovėje esančiame miškelyje, kur ir pradingsta upelis, seniau buvo Šventoji ola. Ji ypač domino krašto smegduobes ir šaltinius 1825 ir 1826 m. tyrinėjusį Vilniaus Stepono Batoro universiteto auklėtinį N. Reuttas. Šioje oloje mokslininkas norėjo išsiaiškinti ar urvo požeminis vanduo neturi ryšio su jo matytais šaltiniais.
Kaip bandė prasibrauti į olą, jam vis nepavykdavo, žvakės gesdavo nuo išsiskiriančių iš vandens dujų, o mestas kalcio fosfatas, anot tyrinėtojo, buvo blogai paruoštas, nors užsidegdavo reaguodamas su vandeniu, bet vis vien olos pakankamai neapšviesdavo. Todėl jis sumanė įleisti dvi antis su ant kaklu pakabintais skambaliukais: viena jau kitą dieną išplaukė Širvėnos ežere, o kita už kelių kilometrų Drąseikių apylinkėse.
Deja, apylinkėse pradėjus kasti gipsą, Šventoji ola sunyko. Sureguliavus Požemio upelio vagą atnešti nešmenys galiausiai užklostė daugelį geologinių sluoksnių.
Šiandien dar galima įžvelgti Šventosios olos likučius – teritorijoje gausu atsidengiančių dolomito atodangų, gausu plyšių vingiuojančių į požemius. Na, o pavasarį galima stebėti unikalų upelio prasmegimą po žeme!
Šarūnas Kubilius
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos geologas
Šarūno Kubiliaus nuotrauka