Labai dažnai pirmieji keliautojų įspūdžiai yra lydimi žodžių „čia tikrai ne Afrika“. Ne taip ją mes įsivaizduojame, ar net matome kitose šalyse.
Kas nulėmė, kad Pietų Afrika yra tokia… kitokia?
Apartheido sistema Pietų Afrikos Respublikoje yra vienas žiauriausių įteisinto rasizmo pavyzdžių. Prasidėjo nuo pirmųjų olandų, atvykusių čia kolonizuoti ir skelbti baltųjų viršenybės idėjos, juos pakeitė britai, o 1948 metais segregacija buvo įteisinta valdžioje esančios afrikanų Nacionalinės partijos.
Dešimtmečiais Pietų Afrikos juodieji buvo vergai, tarnai arba menkai mokami darbininkai. Gyvenimą reguliuojančių įstatymų vis daugėjo: iš juodaodžių buvo reikalaujama visada turėti specialų leidimą būti toje teritorijoje, nustatytos tik baltiesiems skirtos zonos. Juodiesiems buvo draudžiama naudotis tais pačiais paplūdimiais, autobusais, parkų suoliukais, ligoninėmis, mokyklomis, tualetais, net kapinėmis. Buvo draudžiamos skirtingų rasių žmonių santuokos ir santykiai. Švietimo įstatymas užtikrino, kad juodieji įgytų tik tokį išsilavinimą, kuris leistų tapti tik paprastais darbininkais – niekuo daugiau. Kaip pasakė Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų ministras, apartheido architektas Hendrikas Verwoerdas: „Juodiesiems baltųjų bendruomenėje nėra vietos aukščiau už tam tikro lygio darbus. Tai kam mokyti juos matematikos, jei jos jie nepanaudos praktikoje?“
Juodaodžiai negalėjo gyventi miestuose, jei juose nedirbo ir neturėjo specialių leidimų. Milijonai buvo iškeldinti iš savo namų į specialias teritorijas, skirtas juodiesiems ir spalvotiesiems. Į bet kokius protestus valdžia žiauriai reaguodavo.
Afrikanai Pietų Afrikoje gyvena jau 400 metų, kalba jau nebe olandiškai ir nors beveik 90 proc. žodžių vis dar tie patys, tačiau gramatika, tarimas ir rašyba skiriasi. Jie turi regbį, alų ir braaivleis, arba barbekiu. Ir dar juokelių apie anglus – rooinecks. Užkariavę Pietų Afrikos žemes jėga, jie įtikėjo, kad Dievas su jais. Taip pat tikėjo, kad puritoniškos vertybės ir sunkus darbas daro juos išskirtinius, o juodieji yra tinginiai, nepunktualūs ir nepatikimi. Neslėpsim, taip dažnai galvoja ir į Pietų Afriką atvykstantys keliautojai.
Palyginkime šią istoriją su Amerikos kolonizacija: ten tie patys olandai ir tie patys anglai sukūrė vieną liberaliausių, laisviausių pasaulio šalių – Jungtines Amerikos Valstijas. Jie taip pat buvo puritonai ir dėkojo Dievui už tai, ką jis jiems davė. Bet gal tokią šalį buvo lengviau sukurti, nes naujieji kolonizatoriai kone išnaikino ne tokius gausius vietinius gyventojus? Sėkmingai gyvuojančios kolonijos – JAV, Australija ir Naujoji Zelandija – tos, kuriose vietinių gyventojų sumažėjo tiek, kad jie netrukdė atvykėlių planams. Indėnai dabar sudaro apie 1,5 proc. JAV, 2 proc. Kanados, aborigenai – 2,4 proc. Australijos gyventojų.
XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje žlugo ir komunizmas, ir apartheidas. Nelsonas Mandela į Pietų Afrikos Respublikos prezidento postą atėjo po 27 metų kalėjimo ir patraukė žmones šypsena ir senamadišku mandagumu. Po visų pykčių ir skausmų, jo balsas buvo švelnus, ramus ir kupinas vilties. Mandelos burtai suveikė. Viltys buvo didžiulės. Po daugybės metų draudimų gauti išsilavinimą ir darbą atrodė, kad viskas turėtų eitis paprastai. Tiek Mandelos, tiek jį pakeitusio Thabo Mbeki vyriausybės turėjo puikias tarptautinio lygio komandas, tačiau ekonomika neaugo, kaip norėta. Ironiška, kad pagrindinė partija – Afrikos nacionalinis kongresas – nusprendė elgtis taip, kaip elgėsi apartheido šalininkai: atsigręžė į rasių skirtumus. Tačiau Pietų Afrikos Respublikos problema yra ne tik rasių pasiskirstymas. Švietimo sistema, korupcija, didelis nusikalstamumas – svarbiausi stabdantys faktoriai.
Tačiau nepaisant visų vidinių problemų – Pietų Afrika pasitinka keliautojus puikiu servisu, gera infrastruktūra ir daugybe pramogų bei skanių malonumų.
Pietų Afrikos skonis
Keiptaunas tikrai ne veltui patenka į gražiausių pasaulio miestų topus. Keiptauno vizitinė kortelė yra Stalo kalnas, kuris, kaip sako geologai, yra senesnis nei Himalajai ir prisimena tuos laikus, kai žemėje dar buvo vienas super žemynas. Yra du būdai kaip nusigauti iki viršūnės: lengvasis – užsikelti funikulieriumi arba sunkusis – kopti pėsčiomis dvi tris valandas per Stalo kalno nacionalinį parką. Suplanuoti užsikėlimą yra itin sunku, mat oras kalno viršūnėje keičiasi itin greitai. Net kelis kartus teko užkilti saulei šviečiant, o po 20 minučių pakyla vėjas ir vaizdą užtraukia per keterą genami debesys. Tik 1085 metrai aukštyn ir gali patirti tokius pat nemalonius siurprizus, kaip ir pirmieji jūrininkai, kurie skynė kelius į Indiją aplink Afrikos žemyną.
Keiptaune ir kituose pietinės pakrantės miestuose skanaujant jūros gėrybes ir vynuogių produktus apima jausmas, kad esi kažkur elegantiškoje Europoje, važiuodamas gerais keliais negali atsistebėti jų kokybe, o pučiant vandenyno vėjui gaivu… lyg ne Afrikoje. Na, o visiems skanaus maisto mylėtojams privaloma vieta – senojo uosto teritorija, vadinama V & A Waterfront (įdomu tai, kad priešingai nei daugumoje pasaulio vietų pavadintų Anglijos karalienė Viktorijos ir jos vyro Alberto vardu, čia A raidė reiškia jos sūnų Alfredą). Nesuskaičiuojama daugybė skirtingų virtuvių restoranų, o ypač jūros gėrybių. Rasite čia ir prekybos centrą, ir seną švyturį, ir Nobelio premijos aikštę, kur greta stovi visi keturi šalies Taikos premijos laureatai (Nelsonas Mandela, Desmondas Tutu, Frederikas Willamas de Klerkas ir Inkosi Albertas Luthuli).
Pirmieji vynuogynai Pietų Afrikoje atsirado beveik kartu su pirmaisiais olandų kolonistais dar XVII amžiaus viduryje. Tada Keiptauno pakrantėse sustoję į Indiją plaukiantys laivai pasipildydavo savo atsargas, o vynas visada buvo privalomų produktų sąrašuose. Į kokybę tais laikais dėmesys nebuvo kreipiamas ir iki pat apartheido eros pabaigos Pietų Afrikos vynas pasaulyje nebuvo vertinamas. Per paskutinius dešimtmečius reikalai pasikeitė. Istoriniame Stelenbošo regione, visai netoli Keiptauno galite rasti ne tik tradicinių vynuogynų, bet ir apdovanojimus pelniusių organinių vyninių. Tikrų gurmanų lauks ir dar penki vyno regionai su sau būdinga specifika. O jei ieškote iš čia kilusios vynuogės – ragaukite Pinotage.
Įstabi gamta
Didysis kanjonas Jungtinėse Amerikos Valstijose gal ir stebina savo pločiu ir gyliu, bet Blaido upės kanjonas Pietų Afrikoje sužavi visus savo žaluma. Kai XIX amžiuje Britanijos imperija ėmė stumti baltuosius afrikanerius iš Keiptauno apylinkių ir prasidėjo didysis būrų žygis į naujas teritorijas, šias nuostabias vietas pasiekę žmonės taip apsidžiaugė, kad jų išsiųsti žvalgai sugrįžo, kad upę ir jos kanjoną pavadino „Laime“ (senąja olandų kalba „blyde“). Tiesa dabar upė oficialiai pervadinta į Motlatse, mat Pietų Afrikoje pamažu atsisakoma įvairių kolonistinių pavadinimų (pavyzdžiui, Port Elizabeto miestas tapo Gqeberha, o Nelspruitas Mbombela). Vienas iš išskirtinių Blaido upės kanjono vaizdų – Trys rondaveliai, uolų dariniai primenantys apskritas afrikietiškas trobeles. Sako, kad Afrikoje jos neturi kampų, nes taip saugomasi gyvačių. Šis kanjonas priklauso Panoramos keliui, kuriame dar išvysite tikrą Dievo langą ir stebuklingas laimingojo Burko skyles. Nepamirškite užsukti į aukso ieškotojų miestelį dvasingu pavadinimu Piligirimų poilsis. Aukso karštinės metu čia piligrimai užklysdavo retai, užtat dabar galima persikelti į jų laikus ir pajusti „laukinių vakarų“ dvasią.
Pietų Afrika garsėja ne tik milžinišku Krugerio parku, bet ir daugybe privačių rezervatų. Ką rinktis – ar Krugerio platybes tačiau negarantuotą tikimybę pamatyti įspūdingiausius gyvūnus, ar šiek tiek surežisuotą nuotykį privačiuose – spręsti jums. O jei turite laiko – suderinkite abu variantus.
Indijos vandenynas, skalaujantis šalies pietus yra šaltas. Jei norite šilumos – ieškokite jo aplink Durbaną, garsėjantį ir savo ilgais paplūdimiais. O aš į mėlynas bangas kritau su nardymo kostiumu ir su… baltaisiais rykliais. Pasaulyje yra kelios vietos, kur galite tai padaryti ir viena iš jų – Gansbei įlanka Pietų Afrikoje. Nerti giliai nereikėjo – tiesiog įšokti į prie laivo pritvirtintą geležinį narvą. Rykliai yra šiek tiek priviliojami į vandenį įmetus tuno galvą, tačiau yra griežtai draudžiama juos maitinti. Baltieji rykliai minta dideliais tunais, ruoniais, o žmogus ar smulkesnės žuvys jiems visai netinka. Baltieji rykliai, kaip didžiausios jūrų pabaisos išgarsėjo po filmo „Nasrai“. Pasitaiko, kad jie užpuola banglentininkus, sumaišę juos su didele žuvimi. Baltųjų ryklių nepamatysite jokiame akvariume, jie nelaisvėje neišgyvena. Užtat puikiai sugeba nuplaukti nuo Pietų Afrikos iki Australijos krantų ir grįžti atgal. Mokslininkai baltuosius ryklius atpažįsta iš didžiųjų pelekų – kiekvienas jų turi savo unikalų raštą. Ir štai, jau viršuje įgula duoda komandą kišti galvą po vandeniu – prie mūsų artėja jis. Kai ryklys trenkėsi į narvą – galėjau galvoti tik apie tai, ar teisingoje vietoje laikau rankas. Na, o jei atvyksite į greta esantį Hermanusą nuo birželio iki lapkričio – turėsite galimybę pamatyti kuprotuosius ir kitokius banginius, atplaukusius čia atsivesti jauniklių.
Dar viena fantastiška gamta, o tiksliau žiedais, susijusi patirtis – spalio mėnesį pražydusios Pretorijos gatvės. Palisandramedžių čia daugiau nei 70 000 ir visai nesvarbu, kad medžiai kilę iš Brazilijos.
Kelionių į Pietų Afriką ieškokite čia https://travelplanet.lt/kelioniu-kryptys/afrika/pietu-afrikos-respublika
Gabrielė Štaraitė travelplanet.lt
