Skubantis pavasaris persirito per trisdešimt pirmąjį Žemaitijos nacionalinio parko įkūrimo slenkstį… Atšvęstas Atvelykis, paukščių giesmėmis pasveikinta Jorė, Šventas Jurgis atrakino žemę žalumai, atsinaujinimui, prisikėlimui.
Plateliškiams nereikia niekur toli keliauti, važiuoti, nes pasigrožėti vis labiau sumarguojančių laukinių gėlių žiedais, pasiklausyti nesibaigiančių čiulbuonėlių pavasarinio choro jie gali čia pat – Platelių dvaro parke ir sode. Čia išlikę daug senų, apie du šimtus metų ir daugiau siekiančių medžių. Ant jų auga įvairių įvairiausios kerpės, samanos, grybai, gyvena daugybė vabzdžių, o plačiose šakų lajose, drevėse lizdus jau susuko ar dar suka giesmininkai paukščiai. Jų giesmių trėlės čia aidi dar prieš saulėtekį, įdienojus, saulei leidžiantis, o čia gyvenančias namines pelėdas galime išgirsti tik sutemoms užklosčius parką. Prie iškeltų inkilų, natūralių drevių net plasnodami sparneliais vingrias melodijas traukia daugybė špokų -varnėnų. Kiekvienas iš jų puikuojasi savo žvilgančiais aprėdais prieš kiek kuklesnes pateles. Tuo pačiu visiems gentainiams skelbia – ši teritorija jau užimta, nesiartinkite, čia mano namai! Giesmių vingrumu nenusileidžia juodieji, baltabruviai ir giesmininkai strazdai. Lyg švelnus šaltinio čiurlenimas sklinda raudonkrūtės liepsnelės giesmė. Nepavargdamos čiulba paprastosios ir dūminės raudonuodegės, nedrąsiai tilindžiuoja pilkosios pečialindos, apie save vis primena bukučiai, lipučiai, svilikai, žaliukės, kikiliai, čivyliai, alksninukai, kiti čiulbuonėliai. Mėlynosios ir didžiosios zylės garsiai skelbia apie atrastą, perėjimui tinkamą uoksą ar mokinių iškeltą inkiliuką. Beržų guote vis sukasi ir kerpeles renka ilgauodegės zylės, matomai čia kažkur suka ovalų, su šonine landa lizdą. Dar ne visi paukščiai sugrįžo, dar nesigirdi lakštingalų, devynbalsių įsimintinų giesmių, margasparnių ir pilkųjų musinukių balsų, trūksta kregždžių nardymo virš vandens telkinių, čiurlių nepertraukiamo pilotavimo ore.
Eini, klausaisi, o aplink margas kilimas pavasario žiedų – baltažiedės bei geltonžiedės plukės (balos), saulutės, pavasariniai švitriečiai, paprastieji rūteniai, pražangialapės blužnutės, kvapiosios našlaitės ir kiti augalai, augalėliai. Dūzgia bitės, nuo žiedo prie žiedo perskridinėja sunkiasvorės kamanės, sparneliais plazdena į bites panašios musės zvimbeklės. O kiek čia boružėlių, blakių kareivėlių, kitų vabzdžių, vorų bei kitos gyvasties! Eini, stebi ir stebiesi…
Gyvavedžiai driežai šildosi prie senų kelmų, apsamanojusių akmenų, o varlės, rūpūžės bei tritonai skuba neršti į po truputį šylančias kūdras, tvenkinius. Atgimimas, prisikėlimas tęsiasi, prisijunkime!
Žemaitijos nacionalinio parko ekologė Marija Jankauskienė
Ešerinis, Lydekinis ir Karšinis: trys ežerai Žemaitijos nacionaliniame parke