Kiekvienų metų paskutinė gegužės savaitė užima ypatingą vietą vilniečių bei į sostinę atvykstančių folkloro mylėtojų kalendoriuje. Alyvomis pakvipusias ir saulės budinamas senamiesčio gatves tuo metu džiaugsmingu šurmuliu ir dūzgesiu užlieja tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“.
Gilias tradicijas turinti, beveik pusšimtį metų vykstanti folkloro šventė kasmet suburia itin stiprių saitų surištą bendruomenę. „Skamba skamba kanklių“ dalyvius jungia ne tik meilė folklorui, bendri pomėgiai ir veiklos. Festivalio bendruomenės autografu paženklinti itin ryškūs Lietuvos istorijos puslapiai. Prieš 30 metų „Skamba skamba kanklių“ organizatoriai ir dalyviai tapo galinga aksomine jėga, atgniaužusia okupacinį kumštį. Tada svariai prisidėjęs prie Nepriklausomybės susigrąžinimo, šiandien festivalis augina pilietišką, už savo šalį atsakomybę prisiimančią, ne tik tvirtą tautinį identitetą, bet ir stiprią tarpkultūrinę kompetenciją turinčią, bendruomenės galią vertinančią kartą.
Iš Senamiesčio kiemų į Sąjūdį
Festivalio istorijos pradžia laikomas 1973 metais Vilniaus Sporto rūmuose vykęs koncertas „Skamba skamba kankliai“. Tai buvo autorinės, stilizuotos liaudiškos muzikos vakaras. Kitų metų pavasarį jis išaugo į liaudiškos muzikos festivalį, suskambėjusį Kalnų parke ir sostinės koncertų salėse. 1975 metais į festivalio programą jau įtraukti ir autentišką folklorą atliekantys ansambliai. Nuo to laiko festivalio veidas transformavosi – ilgainiui „Skamba skamba kankliai“ virto tradicinio folkloro švente, atvira ir kitiems žanrams bei inovacijoms.
Šiam virsmui didelę įtaką darė to meto visuomenėje įsivyravusios kultūrinės srovės ir pokyčių vėjai. XX a. 7-tajame dešimtmetyje kaip kultūrinės rezistencijos forma kilo folkloro sąjūdis ir folkloro ansamblių kūrimosi banga. Augo domėjimasis tradicine kultūra, noras pažinti ir visuomenei atskleisti folkloro turtus, poreikis formuoti ir išreikšti tautinį identitetą. „Skamba skamba kankliai“ tapo kultūrinio, dvasinio išsilaisvinimo židiniu. Festivalio dalyviai ir žiūrovai aktyviai įsiliejo į dainuojančios revoliucijos mitingus, įsipynė į Baltijos kelią, žiebė 1991 m. sausio 13-tosios nakties laužus prie televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos, Seimo rūmų. Prasiveržusi tautos dvasinėje kultūroje išsaugota laisvės jėga suteikė stiprybės įveikti ir tankus.
Taigi, netiesioginis festivalio indėlis atkuriant Nepriklausomybę nenuginčijamas. Tačiau, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Ainės Ramonaitės, yra ir labai tiesioginė sąsaja tarp „Skamba skamba kanklių“ ir Nepriklausomybės atkūrimo. Tyrinėdama Sąjūdžio ištakas, mokslininkė netikėtai atrado, kad „Skamba skamba kanklių“ festivalis suvaidino itin reikšmingą vaidmenį Sąjūdžio įkūrimo 1988 m. birželio 3 d. istorijoje.
Lemiamą postūmį Sąjūdžio įkūrimui turėjo Estijos Liaudies fronto nario Ivaro Raigo ir akademiko Michailo Bronšteino atvykimas į paskutinę 1988 metų gegužės savaitę Ekonomikos institute vykusią K. Prunskienės organizuotą konferenciją. Jos metu I. Raigas ėmė pasakoti apie balandžio mėnesį Estijoje įkurtą Liaudies frontą ir raginti Lietuvoje steigti panašų judėjimą. Tokia idėja konferencijos dalyvius sutrikdė ir išgąsdino, tad pritarimo nesulaukęs I. Raigas jau buvo su nusivylimu bepripažįstąs, kad lietuviai dar nepasiruošę permainoms.
Vis dėlto svečio kalba įkvėpė tuometinį Prunskienės aspirantą Alvydą Medalinską. Pasibaigus konferencijai jis priėjo prie I. Raigo prašydamas likti Vilniuje dar nors vienai dienai ir žadėdamas atvesti būrį žmonių, kuriems tikrai patiksianti nacionalinio judėjimo idėja. Nors didelių vilčių nepuoselėjo, I. Raigas sutiko pasilikti dar dienai, o A. Medalinskui teko iššūkis skubiai surengti susitikimą.
„Kaip įgyvendinti tokią užduotį – per vieną dieną suorganizuoti nesisteminį renginį – kuomet nebuvo nei interneto, nei mobilių telefonų? Medalinskui į galvą šovė puiki mintis – jis turėjo pažįstamų iš folkloro bendruomenės ir žinojo, kad kaip tik tą savaitę Vilniuje vyksta „Skamba skamba kankliai“. Taigi jis perbėgo visus festivalio kiemelius ir, žinoma, ten atrado kaip tik tuos žmones, kurių ir reikėjo – kurie, kaip jis tikėjosi, palaikys Sąjūdžio idėją. Jis pakvietė juos į susitikimą ir paprašė paskleisti kvietimą kitiems festivalio dalyviams. Kitą dieną pilna Mokslų akademijos salė susirinko laisvės siekio pilno jaunimo – folkloristų, paminklosaugos entuziastų, žaliųjų. Ir, aišku, ten jau atmosfera buvo visiškai kita,“ – pasakoja Ainė Ramonaitė.
Susirinkusieji labai palaikė I. Raigo idėjas ir susitikimo metu nutarė, kad po savaitės reikia vėl susiburti, tik šįkart – jau į steigiamąjį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimo renginį. Sukvietus būsimuosius iniciatyvinės grupės narius, per savaitę suorganizuotas kitas susitikimas ir birželio 3 dieną įsteigtas Sąjūdis.
Kyla klausimas, kaip būtų pasisukusi istorija, jei nebūtų sutapę, kad Sąjūdžio įsikūrimas vyko pačiame festivalio „Skamba skamba kankliai“ įkarštyje. Ainė Ramonaitė mano, jog šis sutapimas buvo itin palankus: „Galbūt kažkaip vis tiek tai būtų įvykę, bet, turbūt, daug vėliau ir nežinia, kokiomis aplinkybėmis, kas būtų tie kiti žmonės ir kaip viskas būtų pasisukę. Labai svarbu, jog A. Medalinskas, skubiai organizuodamas susitikimą su I. Raigu, žinojo, kur renkasi laisva dvasia gyvenantys žmonės. Juk iš tikrųjų tam, kad kažkas įvyktų, reikalingi organizaciniai ištekliai, realus, gyvas ryšys su žmonėmis. Tai, kad Medalinskas žinojo, kaip tuos ryšius užmegzti ir kur tuos žmones atrasti, ir buvo pagrindinis impulsas Sąjūdžiui atsirasti.“
Tradicija nuo nešioklės ir vežimėlio
Po Nepriklausomybės atkūrimo festivalio vaidmuo keitėsi, tačiau neprarado savo reikšmės. Iš pradžių tapęs laisvos valstybės lopšiu, dabar jis augina naujas pilietiškas kartas. Su „Skamba skamba kankliais“ auga aktyviai į Lietuvos visuomeninį, kultūrinį gyvenimą įsiliejantys žmonės. Kai kuriems jų festivalis prasidėjo dar kūdikystėje ir tapo labai svarbia šeimos tradicija.
Su festivaliu užaugo kultūros istorikė, folkloro atlikėja, Dzūkų kultūros festivalio „Čiulba ulba“ bei kitų kultūros projektų sumanytoja ir koordinatorė Eglė Kašėtienė. Ji sako, kad jos pirmieji festivaliai buvo dar esant nesąmoningo amžiaus: „Tik iš nuotraukų galiu suprasti, kad aš ten dalyvavau. Iš pradžių į renginius keliavau nešioklėje, paskui mama vesdavosi už rankos. Pirmi sąmoningi prisiminimai, matyt, iš to laiko, kai buvau ketverių metukų, nes tada jau dainavau folkloro ansamblyje „Reketukas“.
Panašiai į pirmuosius savo „Skamba skamba kanklius“ keliavo Augminas Petronis, Lietuvos Respublikos Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės patarėjas, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ tekstų autorius, ir jo jaunesnioji sesuo Rasa Alė, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijuojanti Skandinavistiką ir aktyviai dalyvaujanti folkloro ansamblio „Ratilio“ veikloje. Rasa Alė sako pirmojo savo festivalio neprisimenanti: „Aš tada dar vežimėly gal buvau. Yra nuotraukų, kur Augminas visai mažiukas, tėvai jį laiko už rankytės, o aš lėliukas rankose. Turiu kažkokį bendrą iš pirmųjų įspūdžių sumišusį prisiminimą, kad dar visai maža, bet jau kažkur lakstau tarp daugybės žmonių. Nelabai žinau, kas vyksta, bet suprantu, kad kažkas svarbaus.“ Pritardamas sesei, Augminas sako, kad labai sunku atsiminti pirmąsias patirtis, kadangi festivalis buvo ne vienkartinis įvykis, o ilgametė šeimos tradicija: „Skambakankliai buvo tokia natūrali, organiška kalendoriaus dalis – lygiai kaip Kalėdos, Velykos, Rugsėjo 1-oji ir kitos šventės.“
Apie labai savaimišką įsiliejimą į „Skamba skamba kanklių“ vyksmą pasakoja ir tradicinių šokių mokytojas, postfolkloro grupės „Robaksai“ atlikėjas Daumantas Čepulis. „Kadangi mama dalyvavo folkloro ansamblyje, tai ir aš savaime kažkaip prie jos prisišliejau ir į tą veiklą įsitraukiau. Prisimenu, kad buvom ir dalyviai, ir žiūrovai, eidavom į koncertus, vakarones, pasidainavimų vakarus – tas kasmetinis dalyvavimas labai pastovus buvo.“
Nuo mažens aktyvios „Skamba skamba kanklių“ dalyvės, mylinčios festivalį, yra ir seserys Adelė ir Emilija Vaiginytės. Adelė – projektų vadovė, prieš keletą mėnesių apgynusi matematikos krypties daktarės disertaciją. Kalbėdama apie pirmuosius savo festivalius ji šypsodamasi prisimena vieną įvykį ir sako, kad jis galįs būti vienas seniausių jos prisiminimų apskritai: „Negaliu atsiminti pirmojo festivalio, tačiau tikrai prisimenu, kad jame buvau anksčiau, negu kad pradėjau eiti į mokyklą. Mūsų tėvai jau savo studentavimo metais ten dalyvavo, o kai susituokė ir susilaukė mūsų, neatidėliodami ir mus atsivedė. Įtariu, kad tas įvykis, kai būdama trejų metų nuklydau Senamiestyje, ir buvo per Skambakanklius. Prisimenu, kad mama palikusi Veronikai Povilionienei ant rankų mano 8–9 mėnesių sesę Emilę manęs ieškojo.“
Adelės sesuo Emilija juokiasi – šio incidento neprisimenanti. Lietuvos literatūros ir meno archyvo vyresnioji archyvarė, etnomuzikologė, Lyginamųjų kultūrų studijų magistrantė savo dalyvavimo festivalyje pradžią žymi tuo laiku, kai dar net nebuvo gimusi: „Esu gimusi rugpjūtį, tad mano pirmieji Skamba kankliai, turbūt, ir buvo dar mamos pilvelyje, likus keletui mėnesių iki mano gimimo. Pirmas dalykas, kurį jau gana sąmoningai prisimenu, tai kad dalyvavome pasidainavimų vakare. Man tada turėjo būti maždaug treji, kadangi neseniai buvo gimęs brolis – tėvai vedėsi mus visus kartu. Apskritai visi pasidainavimų vakarai būdavo labai laisvi, neoficialūs, jaukūs, savaiminiai, tai mes pasitiesdavom ant pievos kokį nors patiesaliuką ir, būdavo, žaidžiame čia pat arba zujam visur, kol tėvai dainuoja.“
Dar iš kūdikystės atsinešama tradicija paskutinę gegužės savaitę pripildyti dainų, šokių, šiltų susitikimų festivalio dalyviams yra labai svarbus metų ritualas. Toks svarbus, kad jo iš folkloro mylėtojų kalendorių ištrinti nepajėgė net pandemijos gniaužtai. Tiesa, siekiant užkirsti kelią koronaviruso plitimui, 2020 m. priimtas apdairus sprendimas – atsisakyta „Skamba skamba kanklių“ organizavimo tradicine apimtimi. Tačiau niekas nedrįstų tų metų pavadinti pertrauka festivalio istorijoje. Net ir tąmet kruopščiai laikantis sveikatos rekomendacijų nuotoliniu būdu surengtas vienas iš tradicinių festivalio renginių. Į socialiniuose tinkluose virtualiai susibūrusių žiūrovų ekranus buvo transliuojamas folkloro solistų koncertas „Čiulba čiulbutis“.
Tais pačiais metais nenutrūko Augmino ir Rasos Alės pavasarinė tradicija švęsti „Skamba skamba kanklius“. Brolis ir sesuo kartu su kitais Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ dalyviais kūrė projektą „Skiriame SSK“. Visą savaitę ansamblis savo socialiniuose tinkluose dalinosi kiekvienam tradiciniam festivalio renginiui dedikuotais vaizdo įrašais, specialiai nufilmuotais Vilniaus universiteto kiemeliuose. Organizatoriai taip pat sulaukė linkėjimų ir padrąsinimų tikėtis susitikimo kitąmet iš kitų folkloro kolektyvų.
2021 metais festivalis sugrįžo su dviguba jėga – užtvindė ne tik sostinės gatves, koncertų sales, bet ir virtualią erdvę, kadangi pasirūpinta beveik visų renginių tiesioginėmis transliacijomis socialiniuose tinkluose. Taigi, galimybę dalyvauti festivalyje turėjo net ir esantys saviizoliacijoje ar negalintys atvykti į sostinę.
Bendruomenės galia
Nors mažieji festivalio dalyviai į „Skamba skamba kanklių“ renginius iš pradžių ateina vedini tėvų, jie netrunka įsilieti į platesnę festivalio bendruomenę. Augminas ir Rasa Alė Petroniai prisimena, kad vaikystėje žinodami, jog artėja festivalis, imdavo labai jo laukti, nes nutuokdavo, kad jame susitiks su ta pačia mažųjų kompanija, su kuria, kol tėvai klausysis baigiamojo koncerto tuometiniame Sereikiškių parke, jie galės žaisti ir bėgioti šalia scenos. Adelė Vaiginytė irgi pastebi, jog kad ir kokie sausakimši bebūtų visi Skambakanklių kiemai, priekyje, šalia scenos, visada paliekama erdvė vaikams bėgioti ir bendrauti. Ten, šalia scenos, nors dar per vaikiškai fragmentiškas pažintis ir draugystes mezgasi vis tvaresnės jungtys su folkloro bendruomene.
Net jei dabartiniu metu ir nėra kasdien puoselėjamų iš tų laikų išlikusių draugysčių su bendraamžiais festivalio dalyviais, vaikystėje užsimezgę bendruomeniniai saitai niekada nebuvo nutrūkę. „Būna, kad susitinku žmogų po 20 metų ir bendraudama su juo atseku – juk mes kadaise ten pat buvome, kai mus dar tėvai vedė! Ir suprantu, kad gal dėl to mes šiandien ir turime tam tikrą bendrą pamatą, galime diskutuoti, suprasti vienas kitą, bendradarbiauti, kurti. Net ir po daug metų mus jungia bendra patirtis ir vertybės,“ – džiaugiasi Emilija Vaiginytė.
Apskritai vargiai pavyktų atrasti folkloro bendruomenėje žmogų, kuris nebūtų nieko girdėjęs apie „Skamba skamba kanklius“. Festivalis telkia didžiulę Lietuvos folkloro mylėtojų bendruomenę, kuriai šis renginys yra tapęs folkloro atlaidais, kuriuose susitinkama su bendraminčiais iš skirtingų šalies vietų, mezgasi dialogas tarp kartų. Ypatingą reikšmę savo gyvenime festivaliui teikianti Eglė Kašėtienė sako, jog „Skamba skamba kankliai“ yra tikrai kur kas daugiau nei renginys: „Tai yra žmonių bendruomenė, kuri iš tiesų yra tarsi šeima. Ir nors aš nežinau daugybės tų žmonių vardų, nežinau, iš kur jie, bet jų veidai man spinduliuoja kažką pažįstama ir tuos veidus kasmet matydamas, tu jautiesi lyg grįžęs pas savo giminę.“
Vilnietiška tapatybė: kunigaikščio Gedimino pėdomis
Nors „Skamba skamba kankliai“ neabejotinai yra visos Lietuvos folkloro šventė, ji yra ir specifinė Vilniaus miesto kultūrinio gyvenimo dalis. „Festivalis suteikia miestui kažkokią specifinę vilnietišką atmosferą, didelės bendruomenės jausmą, kuriam pranykus būtų tikrai liūdna. Tai yra ta vieta, kur kuriasi ryšiai tarp žmonių,“ – sako Augminas Petronis.
Itin stiprią vilnietės tapatybę puoselėjanti Adelė Vaiginytė sako mėgstanti į sostinę atvykstantiems svečiams papasakoti apie kunigaikštį Gediminą – Vilniaus atvirumo ir atvirumo kultūroms simbolį. Adelė pastebi paralelę tarp Gedimino ir festivalio – kasmet į sostinę sukviesdamas geriausius užsienio folkloro kolektyvus, pastarasis tampa kultūrinių pažiūrų plėtimo ir ryšio su kitomis kultūromis paieškos forma. „Žinoma, keliaudami pažindinamės su kitomis kultūromis, tačiau neretai pastebim, kad šiuolaikinis pasaulis, atrandamas kelionėse, yra gana panašėjantis. Tuo tarpu į festivalį atvykstantys folkloro kolektyvai iš užsienio atveža tai, kas yra arčiau kultūros ištakų, savo repertuare jie sukoncentruoja tai, iš ko yra išaugę. Susitikimas su tokiais svečiais padeda suprasti, kuo mes esame panašūs, bei kur ir kodėl mūsų pažinimas ir skoniai išsiskiria. Dėl to man atrodo, kad festivalis tam tikra prasme tęsia kunigaikščio Gedimino pradėtą tradiciją,“ – sako Adelė. Taigi, festivalis yra ir tapatybių konstravimo bei šiuolaikiniam žmogui itin aktualios tarpkultūrinės kompetencijos ugdymosi erdvė.
Festivalio dalyviai mano, jog iš tiesų „Skamba skamba kankliai“ jiems tapo kultūros akiračio plėtimo ir žinias praturtinančių atradimų vieta. Kadaise etnomuzikologijos studijas pasirinkusi Emilija Vaiginytė sako: „Būdama 7–8 metų tikrai nebūčiau galėjusi nukeliauti į už tūkstančių kilometrų esančią Tuvą ir paklausyti šiam kraštui būdingo gerklinio dainavimo. Vis dėlto turėjau galimybę jį išgirsti dar vaikystėje, festivalyje. Būnant tokių metų jau žinoti, kaip tai skamba, būti girdėjus gyvai tokią unikalią vokalinę techniką yra didžiulis turtas ir svarbi patirtis.“
Apie vieną iš įkvepiančių susidūrimų su svečios šalies tradicine kultūra pasakoja ir Augminas Petronis: „Aš labai gerai atsimenu 2016 metų festivalio Tradicinių liaudies giesmių valandą. Joje dalyvavo „Bozychi“ iš Ukrainos – tai buvo tiesiog fantastiškas koncertas! Tos grupės aš iki dabar klausausi – manau, kad tai yra labai stiprus kolektyvas, pasižymintis aukšto lygio atlikimu.“
Festivalio ateitis
Šviesius ir šiltus su festivaliu užaugusios kartos prisiminimus kiek temdo 2021 m. spalį priimtas Lietuvos kultūros tarybos sprendimas nefinansuoti festivalio iš programos „Strateginis tarptautinių renginių finansavimas“ lėšų. Netikėtas posūkis kultūros politikos arenoje sukėlė „Skamba skamba kanklių“ organizatorių ir dalyvių nuostabą ir nerimą.
Vis dėlto viltį ir tikėjimą festivalio tradicijų tęstinumu stipriai palaiko gausi ir tvirta „Skamba skamba kanklių“ bendruomenė – organizatoriai, kultūros ekspertai, folkloro specialistai, žiūrovai, patyrę folkloro atlikėjai. Net ir svariai sumenkus festivalio galimybėms užsitikrinti tvarų finansavimą, svarbų nematerialaus kultūros paveldo aktualumo stiprinimui, pusę amžiaus formuotos bendruomenės palaikymui, festivalio entuziastai į situaciją žiūri su viltimi. Pernai rudenį viešojoje erdvėje pasirodę komentarai, socialinių tinklų žinutės, operatyvi ir ryžtinga organizatorių – Vilniaus etninės kultūros centro – reakcija į situaciją neleidžia nė minutei sudvejoti – Kankliai ir toliau skambės. Norisi viltis, kad jų gražus, darnus skambesys, galingas, po Lietuvą ir užsienio šalis sklindantis gaudesys netruks prasiskverbti ir pro kabinetų, kuriuose brėžiamos ateities Lietuvos kultūros trajektorijos, duris.