Rugpjūčio trečiąjį savaitgalį – Pasaulinė švyturių diena. O švyturiai tinka ne tik pajūriui! Jau trečią savaitę ežerų krašte – Molėtų miesto centre, praeivių akis traukia kiek netikėta kolekcija – net 66 švyturiai. Tai kultūrinių iniciatyvų grupės „Kvadratas“ parodiniame paviljone „Molėtai/ Gobis. Lauko ekspo” inicijuota ir eksponuojama Nerijaus Čepausko keraminių švyturių kolekcija.
Beveik 10 metų keraminius švyturius kaupiantis ir saugantis Nerijus Čepauskas pasakoja norėjęs Molėtams, gyventojams bei svečiams padovanoti netikėtumą. Kolekcija – įkvėpta pajūrio, tačiau puikiai tinka ir ežerų kraštui. Molėtuose su šeima įsikūręs vyras daug pajūrio asociacijų atranda ir ežeringame Molėtų krašte. Nepakartojama gamta, galybė vandens, ežerų – būtent tai, kas čia įsikūrusiam klaipėdiečiui yra artima.
Lauko ekspozicijų paviljone pristatomi Nerijaus surinkti švyturiai – keraminės žvakidės. Pirmasis švyturys, dar prieš dešimtmetį įgisytas gimtojoje Klaipėdoje. Ir tai, savaime suprantama, buvo Klaipėdos švyturys. Net ir po tiek laiko, renkant kolekcijos eksponatus, kolekcininkas nuoširdžiai stebisi kiekvieno jo unikalumu. „Žiūriu dabar į du švyturius, kurie atrodo identiški, skiriasi tik tai, kad raudonos juostos yra visai kitaip išdėstytos. Kažkada turėjau įsivaizdavimą, kad švyturiai – aukštas, vamzdžio formos, apvalainas, dažniausiai dryžuotas statinys. Ir nesuprasdavau, kuo jie gali skirtis? Dabar net ir tie švyturiai, kurie skiriasi tik juostų išdėstymu, visai nepanašūs vienas į kitą. Į švyturius žvelgiant ne tik kaip į statinius atliekančius savo tiesioginę – kelrodžio į uostą, funkciją, galima įžvelgti ir to krašto kultūrinių, laikmečio aspektų. Švyturiai buvo pirmieji miestų statiniai, kurie pasitikdavo atvykstančius iš jūros, todėl, kažkuria prasme, jie atlikdavo ir reprezentacinę to krašto funkciją,“ – pasakoja Nerijus.
