Pirmasis vasario sekmadienis – pasaulinė cepelinų diena!
Šią dieną kviečiame ir jus pasigaminti ir paragauti ne tik tradicinių, bet ir lengvai, be specialios buitinės technikos, pagamintų cepelinų. Įdarus galite rinktis pagal skonį ir turimus namuose produktus – mėsiškus, varškės ar netgi daržovių.
Puikios tešlos greitai paruošiamiems cepelinams receptu dalinasi šaunioji Bajalių šeimyna (www.bajaliai.lt)
Reikės (~ 14-17 priklausomai nuo delno dydžio cepelinų):
Tarkiams:
- 18 vienodų vidutinių bulvių
- 330 g krakmolo
- druskos
Įdarui:
- 500 g varškės
- 1 kiaušinio
- 1 šaukšto lydyto sviesto
- 1 šaukšto grietinės
- druskos
- 1 kupino šaukšto džiovintų žolelių mišinio (svogūnų laiškai, bazilikas, raudonėlis, petražolė, česnakas arba bet kokie mėgstami prieskoniai)
Įdarui varškę gerai ištriname arba sumalame, įmušame kiaušinį, įdedame grietinės, sviesto, prieskonių ir druskos. Gerai išmaišome ir padedame šaltai apie 30 min., kad masė šiek tiek sutirštėtų.
9 bulves nuplauname ir išverdame su lupena. Kitas 9 bulves sutarkuojame per burokinę tarką, skysčio nusunkti nereikia. Virtas bulves sutriname grūstuve arba sumalame per mėsmale, bei sumaišome su tarkuotomis bulvėmis ir krakmolu, bei druskos pagal skonį. Viską gerai ir kantriai permaišome iki daugmaž vientisos lipnios masės.
Šlapiomis rankomis iš bulvių masės formuojame cepelinus pailgus arba apvalius cepelinus ir įdėjus apie šaukštą įdaro užspaudžiame bei voliojame iki norimos formos. Verdame pasūdytame verdančiame vandenyje ~ 15-20 min. Priklausomai nuo cepelinų dydžio.
Nuo 2014 metų kiekvieną pirmąjį vasario sekmadienį švenčiama pasaulio cepelinų diena. Jos iniciatorius – JAV gyvenantis išeivis iš Lietuvos Jonas Vaičiūnas. Šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.
Lietuvoje cepelinai atsirado maždaug XIX ir XX amžių sandūroje, tikėtina, kad Žemaitijoje, kur jie atkeliavo iš vokiškosios Mažosios Lietuvos. Vėliau cepelinai tapo įprastu patiekalu ir kituose Lietuvos kraštuose.
Cepelinai gali būti gaminami iš virtų arba žalių, tarkuotų bulvių ir mėsos, varškės arba grybų įdaro.
Nors cepelinų kilmė kelia nemažai diskusijų, viso pasaulio lietuviams didžkukuliai asocijuojasi su nacionaline lietuvių virtuve.
Patiekalas tokį pavadinimą gavo dėl panašumo į dirižablio, kurį 1900 metais sukonstravo Ferdinandas Cepelinas. Dabar jie beveik nebenaudojami, tačiau iki XX a. šeštojo dešimtmečio tarnavo kaip transporto priemonė ryšių perdavimui, žvalgybai, minų ir povandeninių laivų paieškai.
Cepelinai nuo seno gaminami dvejopi –iš virtų ir iš žalių bulvių tešlos. XVIII a. bulvių patiekalų tyrinėtojas, Antoine Augustinas Permentieras savo 1779 m. knygoje „Duonos gaminimo iš bulvių būdas” pateikia įvairių bulvių vartojimo būdų, tarp kurių aprašoma bulvinės „duonos“ gamyba. Anot jo, bulvių tešlą išrado airiai apie 1740 m., pritaikę bulves vietoje kitų daržovių (ropių, moliūgų), kurios, siekiant sutaupyti grūdų ir sumažinti patiekalo kainą, būdavo maišomos į duoną.
Labiausiai žalių bulvių tešlos gaminiai paplito Šiaurės Vokietijoje.
Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš 100-150 metų. Manoma, kad Žemaitijoje jie galėjo atsirasti iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o kitose Lietuvos dalyse – per Lietuvos žydus, turėjusius glaudžius ryšius su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenėmis.
