Palanga – tvarus, atviras, saugus ir patogiai pasiekiamas kurortas su konkurencinga ir inovatyvia sveikatingumo, kultūros ir sporto infrastruktūra bei nuolat puoselėjama integralia kultūros paveldo, gamtos išteklių ir modernia aplinka gyvenimui, darbui ir poilsiui. Tokia Palangos kurorto vizija. Palanga – Lietuvos miestas prie Baltijos jūros, 25 km į šiaurę nuo Klaipėdos, klimatinis ir balneologinis kurortas. Palangos savivaldybė apima Palangos, Šventosios, Būtingės gyvenvietes.
Sunku įsivaizduoti Palangą be Baltijos jūros. Jūra įtakojo jau neolito laikotarpio (IV – II tūkst. pr. Kr.) čia gyvenusių žmonių dvasinę ir materialinę kultūrą bei prekybinius ryšius su kitomis tautomis. Daug lietuvių liaudies legendų siejama su jūra. Iš kartos į kartą motulės prie lopšio pasakoja vaikams apie jūros deivės Jūratės meilę žvejui Kastyčiui, apie žvejo dukros Eglės ir žalčio Žilvino meilę, apie milžinus Naglį ir Neringą, apie romantišką vaidilutės Birutės meilę…
Palangos vardo kilmė taip pat susijusi su padavimais ir jūra. Pasakojama, kad žvejų nameliai stovėdavo taip arti kranto, jog jūros bangos skalaudavo, o vėjas užpustydavo juos smėliu iki pat palangės. Dažniausiai Palangos vardas kildinamas iš baltų kalbose vartojamų archaiškų žodžių palvė, palios, pala, palas (reiškiančių žemas, pelkėtas vietas) arba iš upėvardžių Palanga, Palangis, Alanga, Langa.
Palanga – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, kurioje pirmieji gyventojai apsigyveno III tūkst. Pr. Kr. Jau X amžiuje čia buvo įsikūręs kuršių genties prekybos centras. Baltijos pakrantė traukė užjūrio gyventojus: pirklius ir užkariautojus. Palanga 1161 metais minima legendose apie danų karalių Valdemarą I-ąjį. Tačiau miesto vardas tik 1253 m. paminėtas Vokiečių ordino kronikose. Istorijos raidoje užkariautojų buvo nemažai. Šių žemių gviešėsi vikingai, normanai, o XIII-XIV a. ne kartą šias žemes niokojo kryžiuočiai. Tik po Žalgirio mūšio sudaryta Melno taikos sutartis nutraukė šio ordino invaziją į Lietuvą, o 1435 m. gruodžio 31 d. Bresto taikos sutartimi Palanga atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
XIII-XVIII a. gyventojai vertėsi žvejyba, rinko jūros išmestą gintarą, prekiavo su Baltijos pakrantės miestais. Dažnai apsilankantys pirkliai savo prekes mainė į gintarą, medų, kailius. Pirklius iš Lietuvos ir kitų šalių traukė pigesnės, bet kokybiškos prekės. Uostas visada buvo gyvas, jame šurmuliavo gyvybė.
Kai 1795 m. Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos, įvairius pokyčius išgyveno ir pajūris. Palanga priklausė Vilniaus gubernijai, vėliau – Kuršo gubernijai, tačiau ir tada čia buvo puoselėjama lietuvybė. Per sieną su Prūsija buvo gabenama lietuviška spauda, surengtas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Galiausiai 1824 m. caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius nupirko Palangą. Grafų Tiškevičių indėlis į miestelio vystymą buvo akivaizdus – įkurtas parkas, pastatyti nauji dvaro rūmai, įrengtas uostas, pastatytas plytų fabrikas, įkurtas kurortas su gydyklomis, pastatyta nauja bažnyčia.
Palangos Basanavičiaus gatvė kviečia aplankyti Palangos tiltą
Istorijos audros kaip jūros bangos neaplenkė Baltijos pakrantės. 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjeno paliaubos, sudarytos tarp Sąjungininkų ir Vokietijos imperijos atstovų, užbaigė Pirmąjį pasaulinį karą. Karo pabaigoje suformuotos Lietuvos ir Latvijos valstybės, norėdamos būti pripažintomis de jure, turėjo pirmiausia išspręsti sienų klausimus. Latvija siekė įkomponuoti į savo naujai sukurtą valstybę visą Kuršo guberniją, taigi – ir Palangos sritį. Tuo tarpu Lietuvai Palanga buvo svarbi priėjimui prie Baltijos jūros.
Latvija ir Lietuva vengė kelti plebiscitą bei nenorėjo karinio konflikto, tačiau ilgos ir nesėkmingos derybos bei ginčai privedė valstybes prie sprendimo rengti arbitražą, kuris nešališkai išspręstų sienos klausimą. Tarpininkaujant Anglijos misijos Pabaltijyje atstovui Stefanui Talentsui, 1920 m. rugsėjo 28 d. Rygoje pasirašyta Lietuvos-Latvijos sienos nustatymo sutartis, kuria sienos nustatymo klausimo sprendimas pavestas Tarptautinei arbitražo komisijai, sudarytai po 2 narius iš kiekvienos valstybės ir pirmininko – Didžiosios Britanijos atstovo – Edinburgo universiteto profesoriaus Džeimso Jango Simpsono. Lietuvos delegacijai vadovavo Antanas Smetona, narys – Martynas Yčas. Latvių delegacijai pirmininkavo pramonės ir prekybos ministras Andrejas Bėrzinis, o narys – buvo advokatas Pėteris Bergis. Buvo nuspręsta, kad Arbitražo komisijos sprendimas bus galutinis ir neskundžiamas.
Ruduo kurorte
1920 m. gruodžio 21 d. Dž. J. Simpsonas atvyko į Kauną, gruodžio 27 d. – į Rygą, o gruodžio 29 d. prasidėjo Arbitražo komisijos posėdžiai. Pradžioje A. Smetona teigė, kad dėl menkniekių nebus keliami klausimai delegacijai, tačiau iš tiesų dėl kiekvieno Lietuvos ir Latvijos teritorijos metro buvo kovojama.
Arbitražo komisija sieną suskirstė į tris sektorius: Palangos, vidurinį (nuo Rucavos iki Alūkstos apskrities) ir Alūkstos apskrities. Nustatydama sieną kraštutiniuose sektoriuose, Arbitražo komisija nutarė vadovautis ekonominiais bei politiniais abiejų valstybių interesais, o viduriniame – etniniu principu. Nors lietuviai tikėjosi, kad derybos bus greitos, iš tiesų jos truko beveik tris mėnesius ir buvo gana sunkios. Abiejų šalių pozicijos buvo nesutaikomos. Latviai reikalavo ne tik Palangos, bet ir Mažeikių bei beveik visos Alūkstos apskrities. Lietuviai tikėjosi 35-40 km pajūrio ruožo net iki Papės ežero Latvijoje.
Komisijos nariams nesutariant, sieną nustatė komisijos pirmininkas prof. Dž. J. Simpsonas. 1921 m. kovo 20 d. jis paskelbė galutinį sprendimą: Lietuva išlaikė Mažeikius, jai atiteko Palanga ir Šventoji, o Latvijai – beveik visa Alūkstos apskritis. Dž. J. Simpsono Arbitražo sprendimu siena iš esmės nustatyta šiaurine buvusia Kauno gubernijos riba. Abi vyriausybės sprendimą pripažino ir 1921 m. kovo 30 d. pasirašytas susitarimo aktas. Tą pačia dieną iš Palangos pasitraukė civilinė ir karinė latvių valdžia, o sekančią, kovo 31 d., Palangoje vyko perėmimo iškilmės. Teigiama, jog Palangos visuomenė iškilmingai ir nuoširdžiai sutiko Lietuvos kariuomenę, plevėsavo vėliavos, buvo barstomos gėlės. Iškilmėse dalyvavo garsūs Lietuvos rašytojai – Maironis, Vaižgantas, Vienuolis, politikai – A. Smetona, J. Staugaitis, M. Yčas ir kt. Iškilmės vyko ir svarbioje lietuvių istorinės atminties vietoje – ant Birutės kalno.
Šventės metu surengtos iškilmės Dž. J. Simpsono garbei, o jo žmonai buvo padovanotas gintaro vėrinys už 3000 auksinių kaip padėkos ženklas už Palangą. 1923 m. Palangos valsčiaus taryba vieną svarbiausių gatvių pavadino Dž. J. Simpsono garbei. Tarpukariu jis apdovanotas Gedimino ordinu Tačiau netrukus ramybė baigėsi. Antrojo Pasaulinio karo metu Palanga buvo okupuota sovietų, po to – vokiečių.
Po karo kurorte buvo nacionalizuojamos vilos, vasarnamiai ir jų vietoje steigiamos sanatorijos, poilsio namai. 1952 m. Palangai suteikus Respublikinio pavaldumo miesto teises, buvo sudaryti kurorto išplanavimo projektai. Galiausiai 1991 metais atveriamas naujas istorijos puslapis. Nacionalizuoti pastatai ir žemės sugrąžinamos teisėtiems savininkams, o miestas, išsaugojęs senas kurortines tradicijas nuo XIX a., tapo vienu populiariausių Baltijos pajūryje.