Spalio mėnesį pristatęs naują ispanų Baroko muzikos programą, senosios muzikos ansamblis „Lux Maris” – dainininkė Renata Dubinskaitė kartu su liutnininku Karl Nyhlin iš Švedijos – prieš Kalėdas klausytojus pakvies išgirsti dar dvi naujas Baroko muzikos programas. Vilniaus ir Lietuvos regionų dvaruose ir rūmuose atgis senųjų amžių nuotaikos, skambant XVII a. prancūzų arijų ir anglų dainų koncertams. Rafinuota, karališkai puošni prancūzų senoji muzika skambės gruodžio 13 d. 18 val. Antazavės dvare ir gruodžio 15 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose). Savito stiliaus anglų Baroko muzikos garsai gruodžio 17 d. 15 val. užpildys Renavo dvaro menes, o gruodžio 18 d. 18 val. papuoš ir buvusius Tiškevičių rūmus Vilniuje – Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos salę. Visi šie koncertai dovanojami klausytojams nemokamai. Jie priklauso R. Dubinskaitės sukurtam koncertų ciklui „Senoji rūmų muzika Lietuvos didikų rezidencijose”, kuris yra ir Vilniaus 700 metų jubiliejaus renginių programos dalis.
Prancūzų Baroko muzika Lietuvoje skamba ypač retai. „Airs de cour”, arba rūmų arijos, buvo populiarus XVII a. Prancūzijos pasaulietinės muzikos žanras – dažniausiai strofinės formos dainos, ypač būdingos karališkajam dvarui. Prancūzai suformavo savitą dainos ar arijos stilių, mažai susijusį su dominuojančia itališka Baroko muzikos kalba. Palyginus su atvirai, tiesiogiai perteikiamomis aistromis ir afektais italų kūriniuose, prancūzų arijos atrodo kiek labiau išlaikytos, rafinuotos, dvelkiančios būdinga prancūziška elegancija, išpuoštos gausiais treliais. Ypač puošniai skamba kai kurios rūmų arijos, kurių antras posmas kartojamas su pačių kompozitorių išrašytais dailiausiais ornamentais. Rūmų arijose skamba ir dramatiškos nelaimingos meilės gaidos, ir laisvamaniškos nuotaikos, atspindinčios Prancūzijos barokiniams dvarams būdingą meilės santykių lengvumą. Greta žinomų kompozitorių, tokių kaip Jean-Baptiste Lully ar Marc-Antoine Charpentier, programoje skambės ir Lietuvoje mažai girdėtų arba visai negirdėtų autorių, tokių kaip Michel Lambert, Sebastien le Camus, Antoine Boësset, Pierre Guédron, Joseph Chabanceau de la Barre, Jean-Baptiste De Bousset, Christophe Ballard ir kitų, kūriniai.
Anglijos solinių dainų su liutnios pritarimu tradicija pradėjo ryškėti dar XVI a. pabaigoje, ne tik garsiojo dainiaus Johno Dowlando kūriniuose, bet ir Williamo Shakespearo, dirbusio su kompozitoriais Robert Johnson, Tomas Morley, John Wilson ir kitais, teatro pjesių pastatymuose. Šios dainos savo stiliumi įsiterpia tarp Renesanso ir Baroko. Savitas angliškas Barokas, išaugęs iš vietinės Renesanso dainų tradicijos, ir pritaikęs tiek italų, tiek prancūzų Baroko stiliaus savybes, pilnai išsiskleidė Henry Purcello kūryboje. Tačiau šioje programoje pristatomi ir kiti, Lietuvoje žymiai mažiau girdėti, bet išties įdomūs autoriai, tokie kaip John Eccles, Henry ir William Lawes, Pelham Humphrey ir kt. Koncerte klausytojai išgirs tik anglų Barokui būdingas “mad songs” – beprotybės dainas, taip pat ir komiškas kompozicijas, numatančias specifinį angliško Baroko reiškinį – baladžių operos atsiradimą.
