Naujoji Tauragės dvaro istorija
Tarpukaris lėmė ateitį
Tauragės dvaras, egzistavęs nuo XV a. pab., matė gerų ir blogų laikų, ūkiškų ir neūkiškų savininkų, garsių asmenybių, valdovų, imperatorių. Apie tai rašyta knygose, straipsniuose.
Karine teritorija dvaras tapo 1935 m., kai čia nutarta formuoti Lietuvos kariuomenės „Geležinio vilko“ 3-iąjį dragūnų pulką. Tai nulėmė, kad strategiškai taktiniu požiūriu svarbi vieta Vokietijos 1941 m. birželį buvo bombarduota viena pirmųjų, todėl buvo sugriauta ne tik daug buvusios Lietuvos kariuomenės statinių, bet ir senųjų dvaro ūkinių pastatų. Liūdniausia, kad tada sudegė ir istoriškai bei architektūriniu požiūriu vertingi mediniai rūmai, kartais pavadinami imperatoriaus vila.
Sovietmetis
Lietuvą 1940 m. okupavus bolševikams, čia buvo dislokuoti ir pirmieji svetimi sovietų kariai. 1944 m. jie grįžo ir vėl įsikūrė sugriautoje Tauragės dvaro teritorijoje. Yra duomenų, kad pokariu Lietuvos partizanai net planavo susprogdinti šalia dalinio esantį geležinkelio tiltą, tačiau planas buvo išaiškintas ir nuo tada sovietų kariai turėjo nuolat budėti šalia tilto. Dauguma pastatų nebebuvo atstatyti, o išardžius griuvėsius ir užlyginus pamatus, atsivėrusiame plote imti statyti nauji silikatinių plytų ir blokiniai statiniai. Taip išdygo karinės technikos garažai, ryšio, administraciniai pastatai, 10 daugiabučių karininkų šeimoms, pridygo privačių automobilių garažų. Didžiausios statybos tada vyko 1957–1970 m. Iš oficialių pavadinimų dingo Tauragės dvaro vardas, kaip feodalinis reliktas, netikęs naujajam pasauliui. Atsirado „Gorodok“ („Karinis miestelis“), kurį kasdienybėje vis rečiau, bet dar tenka girdėti. Tai buvo rusiškumo židinys Tauragėje, tačiau tuo metu pakankamai izoliuotas nuo miesto bendruomenės.
Archeologiniai tyrimai
2001 m. blykstelėjo šviesos spindulys seniausios Tauragės istorijos pažinime, kai buvo ištirtas mažas, bet reikšmingas rūmų vietos plotas. Žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko Eugenijus Ivanauskas – Kultūros paveldo centro specialistas. Ištirtas 11 m² plotas, surasta dvaro rūmų vieta, surinkti 373 radiniai, datuojami XVI a. viduriu – XIX a. pradžia. Nustatyta, kad dvarvietėje išlikęs iki 1,4 m storio XVI–XX a. kultūrinis sluoksnis. Tyrimais nustatytos teritorijos ribos. Ne paslaptis, kad vietą, kur kasti archeologui nurodė šviesios atminties krašto istorijos žinovas E. Mažrimas.
Radiniai tada perduoti Tauragės krašto muziejui. Didžioji dauguma jų – puodų šukės, tačiau yra ir įdomesnių dalykėlių. Šiuo metu Istorijos ekspozicijoje galite išvysti 8 monetas su Lietuvos (Jono Kazimiero suklastoti šilingai, Mykolo Kaributo Višnioveckio šilingas), Prūsijos (Jurgio Vilhelmo, Frydricho Vilhelmo šilingai, grašis), Livonijos (Karolio XI šilingas), net Rusijos (Petro I poluška, kapeika), kurios siekia XVII–XVIII a. pr. Taip pat rasite įdomesnių koklių šukių. Žalia glazūra dengti kokliai su Prūso herbu gaminti įtakingo didiko Mikalojaus Pranciškaus Rosochackio garbei XVII a. Kitur matomi renesanso pasakų motyvai. Rasta molinės keptuvės dalių, tiems laikams įprasto žarijų šviestuvo šukių, nemaža krūvelė olandiško tipo balto kaolino pypkių kandiklių, akmens masės balta ir mėlyna glazūra dažytų bokalų, lėkščių šukių, metalinių apkalėlių, kaltinių vinių. Nežinant konteksto, šie radiniai atrodo kaip bevertės šiukšlės, bet įsigilinus supranti, kad tai miesto šaknų istorija, o daiktai liudija dvare buvusią prabangą. Po žeme ten dar slypi daug pinigine prasme nevertingų, bet istoriškai labai reikšmingų nuolaužų, kurios padėtų atkurti ten kadaise XVI–XVII a. vykusi gyvenimą.
Darius KINIULIS
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“
Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas