Paveldosaugininkams ilgai kėlė nerimą daug kur pasitaikantys ugnies kūrenimai ant dubenuotųjų akmenų. Visi jie – mūsų kultūrinis paveldas, bylojantis apie tose vietose buvusias pagoniškas šventvietes. Manyta, gal trūksta informacijos apie tokių objektų reikšmę, prasmę, gal žmonės iš nežinojimo dega ugnį ant jų.
Ypač dažnai nukentėdavo Gražutės regioniniame parke esanti Lūžų miško senovės kulto vieta (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 5687). Ir paveldosaugininkai, ir Gražutės regioninio parko darbuotojai matė būtinybę pastatyti naują stendą, kuriame būtų išsamiau informuota apie baltų religijos šventvietes, apie prie jų vykusias religines apeigas. Jei ugnį ant dubenuotųjų akmenų kuriantys žmonės – ne piktybiniai vandalai, stende pateikta informacija turėtų atkreipti jų dėmesį.
KPD prisidėjo prie Gražutės regioninio parko iniciatyva sukurto naujo stendo atsiradimo. Paveldosaugininkai ragina panašius stendus įrengti ir kitose Lietuvos vietose, kur yra dubenuotieji akmenys (archeologas, prof. Vykintas Vaitkevičius stende pateikė savo sudarytą tokių akmenų žemėlapį).
Kaip rašoma stende prie Lūžų senovės kulto vietos dubenuotojo akmens (V. Vaitkevičiaus informacija), ši „baltų religijos šventvietė – akmuo su dubeniu ir ugniavietės – prieš daugiau kaip 700 metų įkurta vaizdingoje ir paslaptingoje Šavašos pakrantėje. 1960-aisiais apie šią vietą sužinojo kraštotyrininkas Algimantas Žilėnas ir neilgai trukus čia buvo surengti archeologiniai tyrimai.
1971 m. Vytauto Urbanavičiaus vadovaujama archeologinė ekspedicija nustatė, kad iš akmenį tašant likusių nuoskalų buvo suformuotas tam tikras pagrindas, Lūžų miško akmuo stovėjo lygiai horizontaliai, dubenyje rinkosi vanduo; iš pietų ir šiaurės vakarų pusės aptiktos dvi maždaug 0,4 x 1 m dydžio, apie 15 cm įgilintos duobės, skirtos šventai ugniai.
Tokios šventvietės, kurios siejamos su dievo Perkūno garbinimu, apie X–XIII a. veikė Šiaurės vakarų Lietuvoje – Vakarų Latvijoje, o nuo XIII a. buvo kuriamos ir Rytų Lietuvoje. Į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį šių šventviečių tradiciją, manoma, atnešė prieglobsčio ieškojusios kuršių genties bendruomenės. Ilgainiui jų savastis ištirpo, o šventvietės liko…
Visi ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis labai panašūs – jie paprastai 1 m, o dubuo – maždaug 0,5 m skersmens; akmens šonai viršuje buvo aptašomi geležiniu kaltu, apatinė dalis žemėje dažnai likdavo neapdirbta. Iki šiol archeologai tyrė trylikos tokių akmenų aplinką ir visų tyrimų rezultatai labai panašūs: akmenys su dubenimis šiek tiek pakelti ir sutvirtinti, prie jų buvo kūrenama ugnis, randami degėsiai, anglys, žiestų puodų šukės ir pavieniai metaliniai radiniai. Kai kuriose vietovėse išliko tikėjimas, kad vanduo, susirinkęs dubenyje, turi nepaprastų galių, gydomųjų savybių.“
Informacinis stendas taip pat primena, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą „kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama“. Perspėjama, kad laužus parke kūrenti galima tik specialiai tam įrengtose, informaciniais ženklais pažymėtose vietose.
Kaip pabrėžiama naujame stende, „ugnies kūrenimas ant akmens yra draudžiamas, nes įkaitus akmeniui, paskui patekus lietaus vandeniui, akmuo skilinėja, atsiranda ertmės. Įtrūkimai didėja ir žiemą skverbiantis vandeniui, ledui. Po to daug rūpesčių iškyla mėginant tokius sužalotus akmenis išsaugoti, apsauginėmis priemonėmis užpildyti ertmes. Be to, baltų religijos šventvietėse atliekant apeigas ugnis ant dubenuotųjų akmenų niekada nebuvo kūrenama. Ugnis rusendavo šalia įrengtose įgilintose ugniavietėse. Gerbkime ir dvasinį mūsų paveldą – neiškraipykime papročių“.
Tikimasi, kad Gražutės regioninio parko lankytojai atkreips dėmesį į šią informaciją.
Kultūros paveldo departamento informacija
