Nesenai prisiminėme 1918 m. vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos valstybės sukaktį. Šiandien minime 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kelio pradžią. Šį laikotarpį galima vadinti Lietuvos sėkmės istorija, nes Lietuvos nepriklausomybė atkurta be karo, taikiu, parlamentiniu keliu. 1990 m. vasario 24 d. prasidėjusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pagrindinės jėgos buvo dvi – Sąjūdis ir savarankiška, 1989 m. gruodį nuo SSKP atsiskyrusi Lietuvos komunistų partija (LKP). Abi jos pasisakė už nepriklausomybę, tačiau skirtingai įsivaizdavo kelią, kaip tai pasiekti.
Ateities Lietuva Sąjūdžio ir LKP programose 1990 m. pradžioje
Sąjūdis rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą dalyvavo iškėlęs šūkį „Su Sąjūdžiu už Lietuvą!“, su dominuojančia skubaus nepriklausomybės atkūrimo idėja. LKP tų pačių tikslų norėjo siekti palaipsniui, etapais, „žingsnis po žingsnio“. Kaip vėliau tapo žinoma, šią taktiką 1990-aisiais pasirinko kaimynės Estija ir Latvija.
Likus trims savaitėms iki rinkimų priimtoje Sąjūdžio programoje skelbta apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Užsienio politikoje prioritetu laikytos tarpvalstybinės derybos su Maskva dėl sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos; pasisakyta už neutralitetą; už diplomatinių tarptautinių ryšių su Vakarų pasauliu atnaujinimą. Vidaus politikoje deklaruotas valstybės sienų vientisumas ir nedalomumas; žadėta telkti visų tautybių Lietuvos gyventojus nepriklausomai valstybei stiprinti. Turint omenyje sovietų kariuomenės buvimo faktą, galvota apie sudėtingą uždavinį – kurti krašto apsaugos sistemą; daugpartinės sistemos įtvirtinimas laikytas demokratijos garantu. Ekonominės politikos prioritetais laikyta rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos formavimas; privačios nuosavybės įteisinimas. Tarp kultūros politikos gairių akcentuoti tautinės Lietuvos kultūros savitumo ugdymas ir saugojimas; valstybinės lietuvių kalbos įtvirtinimas įstaigose ir viešajame gyvenime; žadėta kultūrinė autonomija tautinėms bendrijoms.
Principinė Sąjūdžio taktika – parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Dėliojosi tokia uždavinių mozaika: „Atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai – demokratiją, demokratiškai Lietuvai – žmonišką gyvenimą! Demokratija, nepriklausomybė ir gerovė neatskiriamos!“ – taip rašyta tų metų Sąjūdžio oficiozo „Atgimimas“ šeštajame numeryje.
LKP kitaip įsivaizdavo veikimą. Ji rinkimams pradėjo ruoštis tik po 1989 m. gruodžio pabaigoje įvykusio suvažiavimo, kuriame išstota iš SSKP ir atsiribota nuo reakcingos prosovietinės partijos dalies. Partijos rinkimų programoje rašyta apie laisvą, teisinę, demokratišką, humanistinio socializmo valstybę, besiremiančią tautinėmis vertybėmis. Tačiau nepriklausomybės atkūrimas įsivaizduotas etapais. Pirmiausia pasisakyta už suverenitetą ir Lietuvos ateities klausimų sprendimą derybų ir sutarčių su Maskva pagrindu.
Samprotauta apie lietuvių tautos apsisprendimo teisę; demokratijos, daugpartiškumo ir teisėsaugos depolitizavimo svarbą. Ekonomikos srityje minėta rinkos ekonomika; pasisakyta už dalinę denacionalizaciją ir privačios iniciatyvos skatinimą.
Rinkimai
Pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje prasidėjo 1990 m. vasario 24 d. Tą dieną daugiau kaip 70 proc. atėjusiųjų balsuoti žmonių išrinko 90 deputatų, iš kurių 72 rėmė Sąjūdis. Pakartotiniai rinkimai tęsėsi ir kovą bei balandį, nes dalyje apygardų kandidatai nesurinko balsų daugumos. Rinkimai įvyko be didesnių incidentų ir įstatymo pažeidimų.
Iki kovo 11 d. išrinkti 133 iš numatytųjų 141. Būtent jie ir turėjo teisę balsuoti dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Du trečdaliai jų po rinkimų tapo Sąjūdžio deputatų klubo nariais, nors dauguma iki tol buvo nepartiniai arba priklausė savarankiškos LKP ir kitoms besikuriančioms politinėms partijoms. Šie rinkimai liudijo, kad Lietuvoje pradeda formuotis daugpartinė sistema. Po rinkimų paaiškėjo, kad parlamento ideologinė sudėtis yra marga – tokia, kaip ir Lietuvos visuomenė.
Parlamento darbo pradžia: kada skelbti nepriklausomybės atkūrimą?
Išrinktosios Aukščiausiosios Tarybos deputatai į pirmąjį posėdį susirinko kovo 10 d. Tuomet dar vyko svarstymai – skubėti ar ne skelbti nepriklausomybę? Visgi tos dienos vėlyvą vakarą galutinai apsispręsta skelbti nedelsiant.
Kovo 11-ąją dar iki paskelbiant Aktą parlamentas persivadino į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Nebeliko žodžių junginio – Lietuvos TSR. Netrukus Lietuva tapo Respublika, kurios herbu – Vytis. Simbolinę ir emocinę prasmę įgavo sovietinės Lietuvos herbo uždengimas lietuviška trispalve posėdžių salėje ir sovietinių simbolių pašalinimas nuo išorinių Aukščiausios Tarybos rūmų.
Vėlų kovo 11-osios vakarą absoliuti deputatų dauguma priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Šiame Akte 1918 m. vasario 16-osios Nutarimas ir 1920 m. gegužės 15-osios Steigiamojo Seimo Deklaracija dėl atkurtos Lietuvos valstybės laikomos Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu ir pabrėžtas teisinis valstybės tęstinumas. Taip simboliškai susijungė svarbiausios XX amžiaus Lietuvos valstybingumą įprasminančios datos.
Skubiam sprendimui kovo 11-ąją skelbti valstybės nepriklausomybės atkūrimą darė įtaką įvairios aplinkybės. Viena jų – signalas iš Lietuvos diplomatinės tarnybos JAV raginant naudotis proga. Ne mažiau svarbus argumentas – kovo 12 d. turėjęs prasidėti SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje. Buvo žinoma, kad jo metu Michailas Gorbačiovas bus išrinktas Sovietų Sąjungos Prezidentu ir jam suteikti platūs įgaliojimai bei teisė sąjunginėse respublikose įvesti tiesioginį valdymą. Lietuvoje žinota ir tai, kad Maskvoje skubiai rengiamos SSSR Konstitucijos pataisos, kurios užkirstų kelią sąjunginėms respublikoms išstoti iš SSRS.
Sprendimas kovo 11-osios vakarą skelbti Lietuvai ir pasauliui apie vėl nepriklausomą valstybę buvo prasmingas ir „lūžinis“. Į Lietuvą susitelkė pasaulio demokratinės visuomenės akys. Galbūt „etapais“ grįstas ir derybų su Maskva taktika pasirinktas kelias skelbti nepriklausomybę būtų buvęs labiau pragmatinis ekonominiu požiūriu. Tačiau Kovo 11-osios pasirinkimas įgavo pozityviai „sprogstamąjį“ pobūdį ir tapo stipriu emociniu impulsu kitoms nepriklausomybės siekusioms tautoms.
Kovo 11-ąją Lietuva tapo „laisva dvasioje ir teisėje“, tai pasiekė parlamentiniu būdu ir pradėjo kelią į realią valstybės nepriklausomybę.