Vieną tikrą speiguotą žiemos dieną į namus su garais įvirto draugė, nešina maišu kaimiškų burokų ir juokdamasi pasakė nemėgstanti jų, o man atvežusi, nes žino, kad ką nors sukursiu. Supratau, kad teks.
Pradėjau nuo marinavimo obuolių sultyse ar obuolių acte. Pradėjau žaidimus – kepiau burokėlių pyragus, maišiau su grikiais, raugiau girą. Tik virto buroko, na nenorėjau nors tu ką. Ir vieną dieną Danijoje valgiau pietus pas ūkininką, lėkštėje prie kepsnio buvo tiekiamos ūky augintos morkos ir pastarnokai. Ir burokai. Bet jie nebuvo virti, o kepti orkaitėje, su šlakeliu aliejaus ir gardinti sėklomis. Tai tapo atradimu.
Kepti burokėliai puikai atlieka karšto garnyro vaidmenį, tačiau man patys gardžiausi su fetos tipo sūriu.
Ir viskas paprasčiau nei atrodo.
Mėgstu ilguosius burokėlius, o kadangi ši daržovė palieka labai ryškius spalvinius pėdsakus delnuose, vienu metu ruošiu viską – ir rauginius, ir pyragą ir kepu juos orkaitėje.
Burokėlius nuplaunu, maunuosi silikonine spirštinaites ir lupu juos. Skustuku, ne diržu 🙂 Nors juokai šia tema dabar kažkodėl graudūs…
Burokus pjaustau 1 cm pločio griežinėliais ir dedu į kepimo popieriumi išklotą skardą. Palaistau saulėgrąžų aliejumi ir kepu apie 40 minučių 160C. Tuomet burokėlius pabarstau mėgstamomis sėklomis ar rupiniais ir skardą grąžinu į orkaitę dar 20 minučių, padidinusi kaitrą iki 180C.
Karštus tiekiu su lėtai kepta raudona mėsa. Atvėsusius gardinu fetos trupiniais ir šviežiais bazilikais ar raudonėliais bei šlakeliu balzimiko ar naršarabo.
Druskos tikrai nereikia 😉