Baigta restauruoti Kauno bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekso Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22350), esančios Papilio g. 9, pietinės zakristijos sienų tapyba. Tai seniausia patalpa visame Kauno Šv. Jurgio Kankinio bernardinų konvente. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 1468 m. į Kauną atvykę Mažesnieji broliai observantai pirmiausiai pasistatė laikinus medinius pastatus, vėliau – šią mūrinę zakristiją ir infirmarijų. Zakristija buvo pastatyta iš riedulių, raudonų degtų ir perdegtų juodų plytų, iš dviejų patalpų koplyčios (vėliau pietinė, vasarinė zakristija) ir zakristijos (šiaurinė žieminė zakristija).
KPD Restauravimo tarybai įvertinus tyrimų išvadas, buvo nuspręsta keturis seniausius (XV a. pab.- XVII a. II p.), kaip pačius vertingiausius, tapybinius fragmentus konservuoti ir restauruoti, o du vėlesnius (1865 m. ir apie 1910 m.) rodyti kaip zondus. Pietinės zakristijos sieninės tapybos restauravimo, konservavimo darbus atliko Lina Katinaitė (I kategorijos sienų tapybos restauratorė), Lina Šipavičiūtė-Černiauskienė (II kategorijos sienų tapybos restauratorė), Jurga Siautilaitė-Krilavičienė (II kategorijos sienų tapybos restauratorė) ir jų asistentai. Istorinius menotyrinius tyrimus parengė dr. Rima Valinčiūtė-Varnė.
1995 m. Kauno bernardinų vienuolyną, kuriame yra vasarinė ir žieminė zakristijos, grąžintos tikriesiems jo savininkams – Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai. Brolių pastangomis palaipsniui pradėtas zakristijų restauravimas, pvz., restauruotos langų angos, atidengtas portalas tarp zakristijų (architektė restauratorė Asta Prikockienė), atlikti archeologiniai tyrimai (archeologas Mindaugas Bertašius), kurių metu buvo surasta autentiška rombo formos keraminių plytų grindų danga.
Zakristijos patalpos ilgą laiką buvo nenaudojamos, apleistos, nešildomos, priklausomai nuo metų laiko temperatūra jose labai svyravo. Įėjus į patalpas buvo jaučiamas drėgmės bei pelėsio kvapas. Patalpose pastebėti biologinio užkrato pažeidimai. Sienose buvo matyti daug gręžtinių skylių, gilių įtrūkimų, plyšių ir išdaužų. Tinkas buvo suskilinėjęs, atsisluoksniavęs, vietomis atšokęs nuo pagrindo, manyta, kad autentiškas tinkas buvo pažeistas remontų metu įrengiant elektros instaliaciją. Didelis tinko plotas užtinkuotas cementiniu sluoksniu.
Dar 1996-1998 m. restauratorė Gražina Samuolytė pietinėje zakristijoje atliko žvalgomuosius polichromijos tyrimus, kurių metu pietinėje ir šiaurinėje sienose surado sienų tapybos fragmentus, kurie buvo uždengti. Vėliau atlikti cheminiai, stratigrafiniai, granulomeriniai, vandens tirpių druskų, organinių medžiagų, pigmentų prigimties ir biologinio užterštumo tyrimai. Atidengta sienų tapyba ištirta infraraudonaisiais spinduliais. Tyrimai parodė, kad pietinės zakristijos patalpa perdažyta 21 kartą, įskaitant pertinkavimus ir glaistus, iš jų šeši sluoksniai – tapybiniai.
Atliktų tyrimų metu buvo nustatyti 6 autentiškos tapybos laikotarpiai: 1) gotikinis etapas (XV a. pab. – XVI a. pr.), kurį žymi išlikę samaninės spalvos juostos pėdsakai; 2) renesansinis (glorijų) etapas (XVI a. pab.- XVII a. pr.), kurį iliustruoja centrinė pagrindinė kompozicija vakarinėje sienoje virš durų angos. Šią gloriją iš abiejų pusių laiko ant juodų debesų klūpantys sparnuoti angeliukai. Skydo centre išlikusi I raidė parodė, kad jame buvo pavaizduota Jėzaus hierograma IHS jos ,,bernardiniškuoju“ pavidalu – gotikinio šrifto graikiškos raidės su XV-XVII a. I p. būdingais perpynimais. Pietinėje sienoje matyti kita kompozicija – dar viena glorija – skritulys, apvestas rėmeliu. Glorijos spinduliai išdėstyti pakaitomis – po aštuonis tiesius ir vingiuotus dvigubus spindulius, atskirtus trimis plonais spinduliukais. Skritulį supa išorinis lankas, tarsi iš M raidės formų sudarantis stilizuotą laurų vainiką, kuris ties 3, 6 valandomis (9 ir 12 neišlikę) perpintas oranžine banderole su romėniškais skaitmenimis II. Žemiau glorijos veidrodinės simetrijos principu išsidėstęs ornamentas su kabančiomis įvairiausių vaisių kekėmis, ant vilnijančių raitytų šakų su vynmedžio arba ąžuolo lapais, taip pat gėlėmis ir dviejų tipų lelijų žiedais, ant kurių tupi keturi skirtingi paukščiai, lesantys vaisius. Taigi, minimą didžiausią zakristijoje tapybinę kompoziciją sudaro Gyvybės medis ir virš jo iškylanti Marijos hielograma glorijoje; 3) renesansinis (,,juodasis“) etapas (XVII a. II ketv.) – tapybinių objektų vaizdas kuriamas tarsi atvirkštiniu būdu, matyti, kad objektai tarsi išnyra iš aklinos tamsos. Identifikuoti tapybinius fragmentus buvo labai sunku, nes vaizduojami objektai tiesiog paskęsta tamsoje; 4) barokinis etapas (XVII a. II p.) – gerai išlikę tapybos fragmentai rytinėje sienoje, kur pavaizduotas ant debesėlio sėdintis ir draperija prisidengęs, su iškelta ranka angeliukas. Analogiška kompozicija išlikusi kitoje lango pusėje. Sienoje matyti ochros fone aprėminta Dievo Apvaizdos trikampio viršutinė dalis ir akies antakis, kraštuose apvaizdą supantys debesies kamuoliai, greta – Nukryžiuotojo fragmentai, angeliukas laikantis dūdelę, bokalo pavidalo ampulė, vienuolio (greičiausiai Šv. Pranciškaus) galva iki apykaklės, gėlių puokščių fragmentai; 5) marmuro imitacija su aprėminimu (1865 m.) – šiuo laikotarpiu abiejose zakristijos patalpose nukapoti skliautai ir sienos nudažytos bordo spalvos dažais, imituojant marmurą. Šiuo metu pietinėj zakristijoje eksponuojamas zondas su trafretine aprėminimo tapyba; 6) trafaretinis tautinio moderno dažymas (1910 m.) – tautinio moderno stiliaus ieškojimus atspindintis trafaretinis dažymas, kur šviesios turkio spalvos fone vaizduojami ryškiai raudoni malūnėlių ir tautinių audinių raštų motyvai.
1909 m. Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi tapus prelatui Jonui Mačiuliui – Maironiui, jo namų interjerą 1910 m. dekoravo Tadas Daugirdas. Šis darbas neabejotinai paskatino tautiniais raštais išpuošti ir pietinę zakristiją.
Kultūros paveldo departamento informacija ir nuotraukos
