Kiekvienai valstybei yra didelė garbė ir atsakomybė savo šalyje turėti į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų kultūros ir gamtos paveldo objektų ar vietovių. Lietuva didžiuojasi keturiomis išskirtinę visuotinę vertę turinčiomis ir pasauliniu mastu pripažintomis vietovėmis. 2019 m. Vilniaus istorinis centras minėjo 25 metų, o Kernavės archeologinė vietovė – 15 metų įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą jubiliejus. 2020 m. Kuršių nerija sulaukė 20-ojo, o Struvės geodezinis lankas – 15-ojo jubiliejaus.
Vilniaus istorinis centras
Vilniaus istorinis centras yra vienas iš labiausiai į Rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV a. iki XVIII a. pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono architektūros raidai.
Vilniaus istorinio centro istorija prasidėjo ant ledyninės kilmės kalvų, kurios su pertraukomis buvo apgyvendintos nuo pat neolito laikų. Apie 1000 m. po Kr. Neries ir Vilnios upių santakoje buvo pastatyta medinė pilis, tačiau gyvenvietė kaip miestas pradėjo formuotis tik XIII a. Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius (Vilnia) pirmą kartą paminėtas 1323 m., kai miestas jau buvo tapęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine. XV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė laikyta didžiausia Europos valstybe, nusidriekusia nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose.
Senoji Vilniaus architektūra ir jos stilių įvairovė puikiai parodo, kaip plėtojosi šis Vidurio Europos miestas. Vilniaus istorinis centras 1994 m. UNESCO pripažintas kaip išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius turėjęs didelę įtaką architektūros ir kultūros tendencijoms didelėje Rytų Europos dalyje. Senamiestis iki šiol išlaikė spindulinį viduramžiams būdingą gatvių tinklą. Istoriniai gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo laikotarpių pastatai išsiskiria savo išvaizda, erdvine kompozicija, vidaus ir išorės apdailos detalėmis. Visa tai sukuria daugialypį miesto vaizdą, atskleidžiantį visa apimančią jo dermę. Urbanistinės struktūros detalės, susisiejusios su natūralia aplinka, taip pat lemia iki šių dienų išsaugotus savitus siluetus, panoramas ir perspektyvas. Miestovaizdyje išsaugota turtinga pastatų įvairovė yra išskirtinė Centrinės Europos miesto, organiškai išsivysčiusio per penkis šimtmečius, iliustracija.
Dviejų valstybių, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, teritorijoje esanti Kuršių nerija 2000 m. buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio, kurio išlikimui nuolatinį pavojų kelia gamtos stichijos (vėjas, potvyniai ir atoslūgiai), pavyzdys. Po pragaištingo žmogaus įsikišimo, vos nesunaikinusio nerijos, ji buvo atkurta didžiulių XIX a. pradėtų ir iki mūsų dienų tebesitęsiančių apsaugos ir sutvirtinimo darbų dėka.
Kuršių nerijos formavimosi procesas prasidėjo maždaug prieš 5000 metų. IV tūkstantmetyje pr. Kr., nepaisydami nepaliaujamo nerijos smėlio kopų slinkimo, joje apsigyveno mezolito laikotarpio gyventojai. Baltų genčių atstovų grupelėms nerijoje įkūrus gyvenvietes, išaugo nerijos gyventojų skaičius. Svarbiausi šių žmonių pragyvenimo šaltiniai buvo žvejyba ir bitininkystė, todėl jie beveik nedarė poveikio natūraliai nerijos aplinkai. XVI a. pradžioje Prūsijoje prasidėjo ekonominis ir politinis pakilimas, kurį lydėjo intensyvi industrializacija. Tokioms pramonės šakoms kaip stiklo gamyba, laivų statyba, druskos gavyba ir metalų apdirbimas reikėjo daug medienos, medžio anglies bei potašo. Visų šių medžiagų buvo galima lengvai ir pigiai gauti Kuršių nerijoje. Tenkinant šį poreikį buvo iškirsta didžiuma miškų. Nebelikus medžių priedangos, ėmė nykti augmenija ir prasidėjo vėjo keliama erozija. XVI a. prasidėjo naujas kopų formavimosi procesas ir gyvenvietes užpustė smėlis. Iki XIX a. pradžios miškų liko tik keliose nerijos teritorijose, kurių topografija tebėra nepakitusi iki šių dienų. Nuo XIX a. pradžios Prūsijos valstybinė žemės administracija skyrė daug lėšų tam, kad būtų užkirstas kelias tolesnei nerijos erozijai. Pradėtas formuoti apsauginis kopagūbris, turėjęs sustabdyti smėlio pustymą nuo jūros pusės (šis darbas truko beveik šimtą metų), žabų pinučiais buvo tvirtinamos kopos, ant jų atsodinamas miškas. Dėl šių darbų iki XIX a. pabaigos beveik pusė nerijos buvo paversta mišku. Šiandien miškai užima daugiau negu 71 proc. nerijos paviršiaus ploto.
Kuršių nerijoje kopas apželdinti pradėta prieš porą šimtmečių ir šis procesas tebesitęsia iki šiol. Žmonės suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, sodindami miškus sustabdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Kuršių nerija yra darnaus žmogaus ir gamtos sambūvio pavyzdys. Tai išskirtinis žmogaus ir smėlio pusiasalio santykis, žmogaus sugebėjimas prisitaikyti prie gamtos ir jos nepažeisti.
Kernavė – Lietuvos valstybės pradžią menanti žemė. Šiandien Kernavės archeologinė vietovė – tai išskirtinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, reprezentuojantis Lietuvos proistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės formavimosi periodą.
Pirmieji gyventojai Kernavės teritorijoje įsikūrė dar 9–8 tūkst. prieš Kristų, senojo akmens amžiaus pabaigoje. Nuo tų laikų iki pat vėlyvųjų viduramžių čia be pertrūkio gyvenę žmonės paliko savo gyvenimo pėdsakų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje kūrėsi stambios gyvenvietės. Joms ginti buvo naudojami piliakalniai. Tai išraiškingiausias kultūrinio rezervato elementas. Lietuvoje piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. XIII a. Kernavė tapo feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, išsidėsčiusiu Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių. Kultūrinio rezervato centre, viršutinės upės terasos pakraštyje, vienas šalia kito stūkso keturi piliakalniai. Penktasis piliakalnis, apie 0,5 km nutolęs į rytus nuo pagrindinės grupės, yra terasos iškyšulyje, suformuotame gilaus Kernavėlės upelio slėnio. Centrinis piliakalnis (vadinamas Aukuro kalnu) buvo kunigaikščio dvarvietė, kiti keturi (vadinami Mindaugo sostu, Lizdeikos kalnu, Pilies kalnu, Kriveikiškio piliakalniu) atliko priešpilių, saugančių kunigaikščio pilį ir miestą, funkcijas. Likusiąją viršutinės Neries terasos dalį užima gyvenvietės, kapinynas ir geležies amžių menantys istorijos paminklai. Piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje (apie 25 ha), po Neries aliuvinių sąnašų sluoksniu slypi Kernavės viduramžių miesto liekanos. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą Kernavė paminėta 1279 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valda. Tuo metu Kernavė buvo svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras – pirmoji Lietuvos sostinė.
1390 m. kryžiuočiai užpuolė ir sudegino Kernavę. Po šio gaisro medinis miestas ir pilys jau niekada nebebuvo atstatytos, gyventojai paliko Pajautos slėnį ir kūrėsi viršutinėje terasoje, dabartinės gyvenvietės teritorijoje. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis. Jis puikiai užkonservavo visą autentiką, o kartu ir senųjų miestelėnų gyvenimo pėdsakus. Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išlikę visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją.
UNESCO 2004 m. patvirtino, jog Kernavės archeologinės vietovės gyvenvietės planas ir įspūdingi piliakalniai yra išskirtiniai tokių rūšių struktūrų raidos ir jų naudojimo istorijos ikikrikščioniškuoju laikotarpiu pavyzdžiai, bei pripažino šios kultūros vertybės pasaulinę reikšmę ir įrašė vietovę į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kernavės archeologinė vietovė, kurioje yra ypač svarbių pagoniškųjų ir krikščioniškųjų laidojimo tradicijų sąlyčio įrodymų, iki šiol yra vertinama kaip išskirtinis liudijimas apie 10 000 metų trukusią Baltijos jūros regiono Europoje gyvenviečių raidą.
Žemės dydžio ir formos nustatymas buvo viena svarbiausių gamtos filosofijos problemų nuo IV a. pr. Kristų. Matavimo metodo, vadinamo trianguliacija, išplėtojimas XVI a. padidino galimybę nustatyti Žemės dydį ir formą.
Struvės geodezinis lankas – tai trianguliacijos matavimų grandinė, besidriekianti per 2820 km nuo Hamerfesto (Norvegija) iki Juodosios jūros ir kertanti 10 šalių – Lietuvą, Baltarusiją, Estiją, Latviją, Norvegiją, Moldovos Respubliką, Rusijos Federaciją, Ukrainą, Suomiją ir Švediją. Šią grandinę 1816–1855 m. išmatavo keli mokslininkai, kuriems vadovavo astronomas Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė. Mokslininkų tyrimo metu atlikti pirmieji tikslūs ilgio dienovidinio segmento matavimai. Šis tyrimas padėjo nustatyti tikslų mūsų planetos dydį ir formą ir yra svarbus žingsnis Žemės mokslų ir topografinio kartografavimo raidoje. Lanko matavimas ir jo rezultatai yra tiesiogiai susiję su žmonijos domėjimusi pasauliu, jo forma ir dydžiu, bei Izaoko Niutono teorija, kad Žemė nėra taisyklingo rutulio formos. F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus Žemės elipsoido parametrų skaičiavimus, šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę.
UNESCO pripažino šį pirmąjį tikslų ilgo dienovidinio segmento matavimą svarbiu Žemės mokslų raidos etapu. Jis taip pat yra išskirtinis žmogiškųjų vertybių mainų, vykusių bendradarbiaujant įvairių šalių mokslininkams, pavyzdys. 2005 m. Struvės geodezinis lankas buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir iki šiol pasauliniu mastu vertinamas kaip išskirtinis technologinio ansamblio pavyzdys, kurį sudarantys dienovidinio matavimo trianguliacijų punktai yra nekilnojamoji ir nematerialioji matavimo technologijos dalis.
- www.unesco.lt
- Vilniaus istorinio centro nominacinė byla
- Kuršių nerijos nominacinė byla
- Kernavės archeologinės vietovės nominacinė byla
- Struvės geodezinio lanko nominacinė byla
- Valstybės turizmo departamento leidinys „Lietuva – UNESCO pasaulio paveldas“