Kas yra infliacija? Infliacija yra ekonominis reiškinys, kai bendra prekių ir paslaugų kainų lygio augimo greitis padidėja per tam tikrą laikotarpį. Tai reiškia, kad už tas pačias prekes ir paslaugas žmonės turi mokėti daugiau pinigų nei ankstesniu laikotarpiu. Infliacija matuojama procentais ir dažnai išreiškiama metiniu greičiu.
Pagrindinės infliacijos priežastys yra šios:
- Paklausa viršija pasiūlymą: Kai žmonės arba įmonės nori daugiau prekių ir paslaugų nei yra galima gaminti ar pasiūlyti, tai gali lemti kainų kilimą.
- Pieno infliacija: Jei auga darbo užmokestis ir su tuo susijusios išlaidos, tokiomis kaip žaliavų kainos, tai gali padidinti prekių ir paslaugų kainas.
- Pinigų spausdinimas: Kai centrinis bankas spausdina daugiau pinigų nei būtina ekonomikai – tai gali padidinti infliacijos greitį, nes daugiau pinigų bando konkuruoti dėl riboto prekių kiekio.
Kas yra infliacija
Infliacija gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių ekonomikai. Teigiamos pasekmės apima tai, kad skatina investicijas (kadangi žmonės nori išvengti pinigų devalvacijos) ir mažina realias skolas (kadangi skolintojai gauna mažiau vertingų pinigų, nei buvo skolinta). Tačiau infliacija taip pat gali turėti neigiamų pasekmių, tokių kaip sumažėjęs vartojimas (žmonės nenori laikyti pinigų, kurie nuvertės) ir neapibrėžtumas rinkose.
Daugelis šalių stebi infliacijos lygį ir stengiasi jį valdyti. Tai daroma per pinigų politiką, kurios tikslas yra reguliuoti pinigų kiekį ekonomikoje, kad būtų išvengta pernelyg didelės infliacijos arba defliacijos (kai kainos krinta). Centriniai bankai, tokie kaip JAV Federalinių rezervų sistema arba Europos centrinis bankas, turi svarbią rolę šioje srityje, stengdamiesi išlaikyti stabilų infliacijos lygį.
Infliacija – istorija:
Senovės laikotarpiai: Inflacija ne visada buvo ekonomikos dalis. Senovės civilizacijos, tokių kaip Romos imperija, naudojo aukso ir sidabro monetas, todėl kainos buvo stabilios ilgą laiką.
Viduramžiai: Viduramžiais Europoje kilo tam tikros ekonominės pakilimo būklės, bet dauguma žmonių vis tiek gyveno žemų pajamų sąlygomis, ir inflacija buvo minimali.
Pramoninė revoliucija: Šiuo laikotarpiu, prasidėjus pramoninės revoliucijos laikotarpiui XVIII-XIX a., buvo didžiulės technologinės pažangos ir ekonominės augimo bangos, o tai prisidėjo prie kainų kilimo.
20-asis amžius: 20-ajame amžiuje pasaulio ekonomika išgyveno kelias didžiules ekonomines krizes, įskaitant Didžiąją depresiją ir dviejų pasaulinių karų padarinius. Šios krizės padidino inflaciją.
Nykstantis auksas: Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, dauguma šalių perejo prie valiutos, nepriklausančios nuo fiksuotos aukso vertės. Tai leido centrinėms bankams daugiau reguliuoti pinigų pasiūlą ir kontroluoti inflaciją.
Šiuolaikinė inflacija: Inflacija šiandien yra nuolatinių ekonominės veiklos ciklų dalis. Ją veikia įvairūs veiksniai, tokiu būdu, kaip centrinės bankas nustato palūkanų normas, pinigų pasiūla, pasiūlos ir paklausos santykiai bei kitos ekonominės jėgos.
Infliacija – tai besitęsiantis, nuolatinis bendro kainų lygio augimas, kuris pasireiškia piniginio vieneto (t. y. 1 Eur) perkamosios galios nuolatiniu mažėjimu.
Infliacija gali būti skaičiuojama įvairiais būdais, tačiau dažniausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). VKI apskaičiuojamas, palyginant tam tikro prekių ir paslaugų krepšelio kainas skirtingais laikotarpiais.
Infliacija gali būti teigiama arba neigiama. Teigiama infliacija reiškia, kad kainos kyla, o neigiama – kad krenta.
Infliacijai gali turėti įtakos įvairūs veiksniai, pavyzdžiui:
- Paklausos ir pasiūlos pokyčiai. Jei paklausa prekėms ar paslaugoms didėja, o pasiūla nesikeičia arba mažėja, kainos kyla.
- Infliaciniai lūkesčiai. Jei žmonės tikisi, kad kainos kils, jie gali pirkti daugiau prekių ir paslaugų dabar, o ne vėliau, todėl padidėja paklausa ir kainos kyla.
- Vyriausybės politika. Vyriausybė gali skatinti infliaciją, pavyzdžiui, didindama pinigų kiekį rinkoje, arba slopinti infliaciją, pavyzdžiui, didindama palūkanų normas.
Infliacija gali turėti įvairų poveikį ekonomikai. Teigiama infliacija gali skatinti ekonomikos augimą, nes žmonės pradeda daugiau leisti pinigų, nes tikisi, kad kainos augs. Tačiau per didelė infliacija gali turėti neigiamą poveikį ekonomikai, nes gali sukelti nestabilumą, sumažinti taupymą ir investavimą, o taip pat pabloginti gyventojų gyvenimo kokybę.
Lietuvoje infliacija 2022 m. buvo rekordiškai aukšta ir siekė 18,9 proc. 2023 m. infliacija, remiantis Europos centrinio banko prognozėmis, turėtų sumažėti iki 10 proc.
Infliacijos poveikis gyventojams gali būti skirtingas. Žmonės, kurie turi santaupas, infliacijos metu praranda savo pinigų perkamąją galią. Žmonės, kurie gauna pastovų darbo užmokestį, taip pat gali prarasti savo perkamąją galią, jei jų darbo užmokestis nesikeičia arba keičiasi lėčiau nei infliacija. Žmonės, kurie gauna nepastovią pajamas, pavyzdžiui, iš verslo ar neformalios ekonomikos, gali būti labiau pažeidžiami infliacijos poveikio.
Infliacijos poveikis verslui taip pat gali būti skirtingas. Verslai, kurie parduoda prekes ar paslaugas, kurių paklausa didėja infliacijos metu, gali pasipelnyti. Verslai, kurie parduoda prekes ar paslaugas, kurių paklausa mažėja infliacijos metu, gali patirti nuostolius.
Vyriausybės gali imtis priemonių, kad sumažintų infliaciją. Viena iš priemonių – padidinti palūkanų normas. Palūkanų normų didinimas daro mažiau patrauklias paskolas, todėl mažina paklausą prekėms ir paslaugoms. Kita priemonė – mažinti vyriausybės išlaidas. Vyriausybės išlaidų mažinimas mažina pinigų kiekį rinkoje, todėl taip pat gali sumažinti infliaciją.