Sunaikinimo vos išvengusi Juodymų pelkė nuo 2023 m. tapo 371,9 ha ploto valstybės saugomu telmologiniu draustiniu, o daliai pelkės suteiktas ir „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklo buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST) statusas.
Ši vertinga Šiaurės Lietuvos regiono ir ypač Vakarų Aukštaičių plynaukštės šiaurinės dalies ekologiniam stabilumui aukštapelkės ekosistema plyti pačiame Lietuvos–Latvijos pasienyje, Rokiškio rajono šiaurinėje dalyje. Kartu su Latvijos teritorijoje esančia pelkės dalimi ir pas kaimynus plytinčiais miškais sudaro vientisą miškų ir pelkių kompleksą.
Jei dar prieš keletą metų pelkę planuota paversti durpynu, šiuo metu čia ir aplinkiniuose miškuose jau saugomos tokios gamtinės vertybės kaip lūšys, baltieji kiškiai, šermuonėliai, juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, vištvanagiai, sketsakaliai, tetervinai, kurtiniai, žvirblinės pelėdos, pilkosios meletos, pelkiniai satyrai, tamsiosios šaškytės, šarvuotosios skėtės, įvairialapės usnys, inventorizuotos Europos Bendrijos svarbos natūralios gamtinės buveinės – 7110 Aktyvios aukštapelkės, 7120 Degradavusios aukštapelkės, 9010 Vakarų taiga, 91D0 Pelkiniai miškai. Draustinio vakariniame pakraštyje auga įspūdingas medis gamtos paminklas – Kebelių gluosnis. Aukštapelkei žavesio ir įvairovės suteikia joje stūksančios trys nedidelės beveik apskritos formos miško salos. Salose medžiai kur kas didesni nei aplinkui esančioje pelkėje, o jų ir augalijos įvairovė – tarsi įprasto miško.
Direkcijos specialistų ir šalies mokslininkų ateityje šioje pelkėje laukia nemažai biologinės įvairovės tyrimų darbų, kad nustačius ir inventorizavus gamtines vertybes bei taikant reikalingas priemones, būtų užtikrinta jų apsauga.
Šiuo metu pelkėje dar vyrauja tyla ir ramybė – sniego danga vietomis siekia ir blauzdų vidurį, o vandenį sukaustęs ledas dar ganėtinai tvirtas, saulės apšviečiamose vietose lūžta tik kas kelintame žingsnyje.
