Gruodžio 21-ąją minima žiemos saulėgrįža. Kartais saulėgrįža gali persikelti į gruodžio 22-ąją, kadangi Saulės metų trukmė nesutampa su kalendoriaus laiku.
Laikoma, kad nuo gruodžio 22 d. šiauriniame pusrutulyje prasideda astronominė žiema.
Gruodžio 21–24 dienomis vyrauja ilgiausios naktys ir trumpiausios dienos, kol Kalėdų rytą iš miško išbėga Elnias Devyniaragis atnešantis šviesą.
Atbėga elnias devyniaragis,
Oi kalėda, devyniaragis.
Vai ir atbėgo, vandenin žiūri,
Vandenin žiūri, ragelius skaito.
Ant mano galvelės devyni rageliai,
Devyni rageliai, dešimta šakelė.
Ant tos šakelės kalveliai kala,
Kalveliai kala, sliesorėliai lieja.
Oi jūs, kalveliai, mano broleliai,
Jūs man nuliekit aukselio kupką,
Aš palaistysiu žalią rūtelę.
(J. Balys. Lietuvių tautosakos skaitymai.)
Kosminio Elnio vaizdinys lietuvių tautosakoje gerai žinomas iš Kalėdų giesmės„ Atbėga elnas devyniaragis“ Joje apdainuojamas atbėgantis nepaprastas devyniaragis elnias, kurio raguose dega ugnis, kala kalviai nukalantys auksinę taurę, aukso žiedą, auksinį puodelį arba perlo vainiką.
Senųjų tradicijų šešėlis nūdienos švenčių sūkuryje….
Lietuvių Kalėdų papročiai ir burtai yra atėję iš pagonybės laikų. Priėmus krikščionybę dauguma senovinių pagoniškų papročių, burtų prietarų buvo pritaikyti katalikų gyvenime, tai padėjo pagoniškiems papročiams išlikti iki mūsų laikų.
Anot lietuvių papročių tyrinėtojų senovės lietuviai tikėjo, kad adventas kupinas paslaptingumo, netikrumo, baimės, kad visur slankioja ano pasaulio dvasios, kurios gali pakenkti žmonėms ir jų darbams, gyvuliams, todėl per adventą žmonės nesilinksmino, laikėsi įvairių draudimų: negalėdavo kirsti miško, tie kurie nepaisydavo draudimo ir kirsdavę mišką jiems pasirodydavo miško Dvasia ir pradėdavo raudoti. Taip pat per adventą žmonės nekirpdavo avių, nes tikėjo, kad vilnos būsiančios kietos ir šiurkščios. Šiuo laikotarpiu žmonės žaisdavo žaidimus turinčius magišką galią pagerinti derliui. Prieš Kūčias visi stengdavosi nudirbti nebaigtus darbus, kad į Naujus metus galėtų įžengti su naujais planais, darbais. Kūčių dieną jau nuo pat ankstaus ryto buvo kepami pyragai, ruošiami patiekalai Kalėdoms. Kūčių dieną praleisdavo nevalgę, o prie stalo sėsdavo tik vakarinei žvaigždei pasirodžius, visi šeimos nariai stengdavosi, net ir buvusieji kur išvykę, sugrįžti, drauge sėsti prie stalo ritualinei vakarienei. Na, o vakarienei– pagaminti patiekalai iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių, pasaldinti bičių medumi, vadinamoji kūčia (iš graikų k. „kukkia“), manoma, kad iš to ir kilo Kūčių šventės pavadinimas. Daugiausia buvo valgoma saldžių patiekalų, kad gyvenimas būtų saldus, Kūčioms gamindavo 12 arba 13 patiekalų. Po vakarienės visi valgiai buvo paliekami ant stalo, kad vėlės galėtų valgius susirinkti. Kūčioms už stalo statydavo eglės šaką, ar ją kas puošė rašytiniai šaltiniai nemini nes trūksta žinių. Eglės šaka vaizdavo gyvybės medį ir turėjo magiškų galių. Kūčių vakarą geriau rūpindavosi gyvuliais, tad šeimininkai stengdavosi skanesniu kąsneliu palepinti gyvulius. Be to liaudis tikėjo, kad šį stebuklingą vakarą vanduo virsta vynu, prabyla gyvuliai o burtai ir spėjimai pildosi…
Kūčių vakarą dažniausiai burdavo asmeninį gyvenimą, nevedę ir netekėjusios stengdavosi sužinoti apie jų laukiančias vedybas. Pavyzdžiui, merginos, norėdamos sužinoti kas bus jos mylimasis, išsirengdavo nuogai ir šluodavo trobą. Ką pamatydavo bešluodamos – už to ir ištekės. Arba norėdamos sužinoti už ko ištekės, Kūčių vakare sunešdavo valgius į kamarą ir barškindavo į duris sakydamos: prašom, prašom ant Kūčių. Tikėta, kas pirmas įeis į kamarą, tas būsimas vyras bus. Dar merginos vakare eidavo į tvartą, tamsoje išpešdavo avies vilnų. Kokia vilnos spalva, tokie ir būsimo vyro plaukai. O vaikinai, atsistoję rytinėje trobos pusėje sušvilpdavo ir klausydavo, iš kur atsilieps jiems skirtoji. Taip pat mūsų senoliai per Kūčias vėlėms sušildyti kūrendavo ugnį, degindavo šiaudų kūlius, prižiūrėdavo namų židinį, kad neužgestų, nes šventinio židinio pelenai buvo laikomi stebuklingais, nepaprastais, jie saugojo namus nuo visokio blogio. Dar ir spėjimų būta visokių: jei Kūčių naktis žvaigždėta ir giedra –kitąmet gerai augs gyvuliai. Jei Kūčių diena saulėta–kitais metais reikia tikėtis gero pupų ir žirniaus derliaus, jei lyja–miežiai gerai derės. Arba sėdint prie stalo, dairydavosi į sienas, kur nuo žvakių šviesos išsitiesia valgančiųjų šešėliai. Jeigu šešėlis atrodydavo didelis, stambus, apimąs visą žmogų, tai tie metai bus geri, nekamuos ligos, viskas gerai klosis. Jei šešėlis be galvos – ištiks skaudi nelaimė; jei plonas, neaiškus, virpantis, tada bus sunkūs metai. Tuo tarpu kai suaugusieji burdavosi ir spėliojo, vaikai iki užmigs vis žvilgčiodavo pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią, atnešantį ant devyniašakių ragų saulę ir Kalėdas.
Devyniaragio elnio belaukiant…..
Pasak mūsų senolių, kai elnias išeina iš miško tada ir būna Kalėdos….
Kalėdos – tai Saulės sugrįžimo, saulėgrįžos ciklo šventė, jos pradėtos švęsti II amžiuje, tad ši šventė– prosenovinė, kai lietuviai dar buvo pagonys. Kalėdos prasidėdavo gruodžio 25 d., ta diena buvo laikoma Saulės bei Laiko Dievo užgimimu. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad lietuviai per žiemos šventes garbindavo elnią devyniaragį, jį laikė šventu gyvūnu. Elnias per Kalėdas buvo garbinamas kaip žiemos nugalėtojas, drauge su saule atgimstančio pavasario simbolis ir lietuvių dainose jis vaizduojamas kaip devyniaragis gyvūnas, ant kurio pirmo rago dega ugnelë, o ant devinto kalveliai kala. Baltų tautosakoje devyniaragis elnias – mėnulis, o devynios jo ragų šakos – devynios paros nuo priešpilnio iki pilnaties. Anot pasakojimų, elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią saulę raguose, naują laiko ciklą, o kartu ir džiaugsmą, naują gyvenimą. Tuo met Kalėdas žmonės keldavosi anksti valgydavo nuo Kūčių likusį maistą taip pat ir sūrį, medų, obuolius, riešutus, bulvių patiekalus, mėsą ir namuose keptą pyragą. Senų žmonių sakoma, jog Kalėdų naktis – šventa, tą naktį nieko negalima veikti, nes gali atsitikti kokia nelaimė, o tų nelaimių būta visokių šiurpių, Senoliai tikėjo, kad visur pilna antgamtiškų esybių, kad visur slankioja įvairios dvasios, laumės vestuves kelia, todėl šventą Kalėdų naktį visi stengdavosi praleisti savo gimtam kampelyje ir niekur neiti. Na, o antrąją Kalėdų dieną prasidėdavo vaikštynės, žmonės vaikščiodavo į svečius, linksminosi, vaišindavosi, dainuodavo ir linkėdavo viso ko geriausio. Kalėdų linkėjimai ir sveikinimai turėjo magišką galią, tad jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, kurie turėdavo būtinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, sveikatos, o šiuos linkėjimus dažnai sakydavo įvairūs persirengėliai. Pasak mūsų senolių žmonės persirengdavo įvairiais gyvuliais, užsidėdavo kaukes, vaizduodavo įvairias derliaus dievybes, giedodavo giesmes kurios turėjo magišką galią pagerinti derlių arba į namus įnešti visokio gėrio. Kartu su persirengėliais vaikščiodavo Kalėda, kuris būdavo apsirengęs avikailio kailiniais, prisilipinęs linų barzdą, jis pabelsdavo į duris su lazda ir sakydavo: aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, atnešiau laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Manoma, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį ar žynį kalėdotoją, kuris sveikindamas ir giedodamas kalėdines giesmes užkalbinėjo būsimą derlių, berdavo į namus įvairius grūdus kaip palaiminimą ir vaizdavo būsimą magišką sėją. Šis paprotys buvo vadinamas kalėdojimu, kuris prasidėdavo per Kalėdas, o baigdavosi sausio 6 d. Šį paprotį vėliau perėmė bažnyčia.
Sakoma, kad nuo praeities niekur nepabėgsi, nes ji giliai įsišaknijusi mumyse, tad stovint prie šios šventės slenksčio mes susimąstome apie šventimo tradicijas. Spėjimais, tikėjimais ir apeigomis apipintos mūsų lietuviškos Kalėdos ir norisi tikėti, kad dar yra žmonių kurie laikosi senolių prietarų, spėjimų. Ir nesvarbu kuo mes tikime dabar, bet viena aišku, kad senasis tikėjimas susilieja su dabartiniu, tai lyg Motina Gamta susitinka su Dievu Tėvu ir dovanoja šią nuostabią šventę mums visiems.
Autorė: Simona Drimbienė,
Žemaičių muziejus „Alka“ vyr. muziejininkė–bibliotekininkė.
Straipsnis parengtas remiantis Žemaičių muziejaus bibliotekos moksliniu archyvu.
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.