Nors karantinas ir suteikė daug suvaržymų bei nepatogumų Pasvalio rajono gyventojams, tačiau kai kuriose srityse, tai visai išėjo į naudą. Rekonstruojamo Joniškėlio miestelio Karpių dvaro parko darbai jau įsivažiavo ir pradėjo matytis, kad parkas pagaliau „įgauna formą“.
Tiek Pasvalio rajono, tiek Joniškėlio miestelio gyventojams parkas labai svarbus. Joniškėlio dvaro sodyba – viena didžiausių Lietuvoje. Netrukus ją supantis parkas taps ir vienas gražiausių.
Parko sutvarkymo projektas finansuojamas ES ir Pasvalio rajono savivaldybės biudžeto lėšomis. Bendra projekto vertė – 407 294,58 Eur. Projektas turi būti įgyvendintas iki šių metų gruodžio 31 dienos. Parke galima matyti ir girdėti, kad vyksta intensyvūs tvarkymo darbai.
Pasvalio rajono laikraščio „Darbas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Stanislovaitis savo „Facebook“ paskyroje dalinasi mintimis ir nuotraukomis apie parką:
„Karantinas atvėrė netikėtas laiko ir savęs pažinimo erdves, kuriose staiga atsirado vos ne kasdienis privalomas pasivaikščiojimas Karpių dvaro parku.
Kažkada esu paskaičiavęs, jog per metus šioje vietoje būnu ne mažiau 200 kartų. Man visuomet atrodė, jog žinau kiekvieną jo kampelį, šaką ar šešėlį. Bet dabar…
Dažnai pagalvodavau, jog ši diena niekuomet neišauš… Ir tai, apie ką tiek kalbėta, pasakota, tikėta – taip ir nevirs kūnu… Bet dabar, kol pasaulis sustojęs, mano akyse vyksta bene gražiausia metamorfozė… Tai kas daugiau negu šimtą metų buvo legendomis, nuogirdomis ir bespalviais prisiminimais apipinta beformė masė, staiga įgauna formą! Tarsi kažkas tavo akyse restauruotų kelių šimtų metų senumo paveikslą – atsargiai, sluoksnis, po sluoksnio, potėpis, po potėpio…
Ir staiga atsiranda linijos… Grakščios, tarsi smuiko įlinkiai, kurias nematoma ranka brėžia dirbtinėmis kalvomis ir slėniais, apsuka šimtamečius kamienus ir mesteli į viršų, ten, kur ant kalvos stūkso baltasieniai rūmai…
O kai Mažupės slėnis užsikloja vakaro migla, iš mėlynosios menės pasigirsta nedrąsi klavesino melodija… Ji skverbiasi gilyn į parką, bučiuoja žolę, akmenis, vandenį… Ir medžių viršūnės nušvinta tūkstančių jonvabalių, o gal, kažkada čia gyvenusių žmonių sielių šviesa….
Kol pasaulis sustojęs, vienas vertingiausių senųjų Lietuvos parkų atgimsta.
Tikėkimės, dabar jau ilgam…
Visam…“
