Lietuvos pilys ir dvarai slepia ne vieną, rimto siaubo filmo vertą istoriją. Nelaimingos meilės istorijos, užmūryti jaunieji, šimtmečius menantys ir besivaidenantys vaiduokliai – tai tik kelios, kurias suradome, o kiek jų dar nežinome.
Biržų pilyje užmūryti jaunavedžiai
Ar žinojote, legendą, kuri byloja apie pilies sienas saugančią išskirtinę ilgaamžiškumo paslaptį? Atstatant pilį vis sugriūdavo pietrytinis pilies kampas, kuris buvo tarsi užkerėtas. Išvarginti pilies statytojai kreipėsi į vieną atsiskyrėlį – Perkūną. Senolis patarė, kad stojus mėnulio pilnačiai reikia sulaikyti iš bažnyčios išeinančius jaunavedžius ir atvesti juos prie užkeikto pilies kampo. Jei jaunasis, laisva valia sutiks būti tame kampe užmūrytas ir jei jaunoji nuo savo vyro nesiskirs, užmūryti juos abu.
Senolio patarimas buvo įvykdytas. Ir iš tiesų, siaubė Lietuvą karai ir audros, griuvo priešų sprogdintos sienos, bet pietryčių kampas išliko kaip meilės ir ištikimybės tėvynei simbolis.
Norviliškių pilies legenda apie vaiduoklę Emiliją ir besisupantį arkliuką
Vienas anksčiau pilyje gyvenęs vienuolis pamilo merginą, tačiau dėl savo įžadų negalėjo su ja pradėti šeimyninio gyvenimo. Vienuolis išvyko į Vatikaną, kad įžadai būtų panaikinti. Belaukdama grįžtančio mylimojo, vienuolio išrinktoji susilaukė mergaitės, kurią pavadino Emilija.
Deja, grįžęs vienuolis savo šeimos neberado – manoma, kad mergaitė su mama žuvo sukilimo metu. Vis dėlto, yra mįslingų ženklų, rodančių, kad mergaitė pilyje vis dar gyvena. Dažniausiai Emilijos buvimas jaučiamas 6-ame kambaryje.
Prieš keletą metų atstatytoje pilyje vyko vestuvės, kurių metu šiame kambaryje nakvojo vienas piršlys. Netrukus jis išėjo iš kambario, rankose laikydamas mažą medinį arkliuką – persigandęs vyras bandė paaiškinti, kad šis visą naktį suposi.
Joniškėlio dvaras apipintas kruvinomis legendomis apie bažnyčią karsto formos ir berniukų kraują ąžuolams prigyti
Joniškėlis ir jo dvaras legendomis apipintas labiau nei Lochneso ežero pabaisa ar Gedimino pilis. Norite pamatyti grafo Karpio vaiduoklį? Užsukite į Joniškėlio dvaro parką per audrą.
Kodėl bažnyčios pastatas yra karsto formos? Sakoma, jog Karpis nužudė savo brolį. Nelaimėlis visą laiką kankino savo žudiką sapnuose. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią. Svarbiausia, kad ji matytųsi per miegamojo langą. Kai kurie seni žmonės prisimena, kad netoli altoriaus aukštai kabojo karstas. Jie kalbėjo, kad ten buvo laikomi nužudytojo brolio palaikai.
Joniškėlio parkas – unikalus kraštovaizdžio kūrinys. Vienur jis angliškai padrikas, kitur – tvarkingos prancūziškos simetrijos. Faktas – Karpiai skoningai tvarkė ne tik pastatus, bet ir parką.
Dar viena legenda byloja, kad čia niekaip neprigijo medžiai. Kažkoks miestelio keistuolis, anuometis ezoterikas Pšibilskis pasakė, kad reikia nužudyti devynis kūdikius berniukus bei devynias nekaltas mergaites ir jų krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė – medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas – ąžuolai stojo, kur mergaičių – liepos sužaliavo
Tyzenhauzų rūmai ir Džekas skerdikas
Kadais Tyzenhauzams priklausę rūmai Vilniuje, vėliau buvusi Šv. Roko ligoninė (Akių ligoninė) gal ir neturi baisių istorijų, nors pastatas jau daug metų apleistas, tai visko gali būti…
Pagrindinė akių ligoninės dalis – gražūs trijų aukštų neorenesanso stiliaus rūmai, nors ir gerai apdūlėję, bet dar nepraradę savo grožio. Dabar pastatas apleistas, tik retkarčiais dar panaudojamas kinui, pvz., jame neseniai filmuotos kai kurios „Džeko Skerdiko“ scenos.
Džekas Skerdikas – liūdniausiai išgarsėjusi paslaptinga nusikaltėlio figūra. Šio karalienės Viktorijos laikų žudiko istorija per daugiau nei 120 metų buvo taip apipinta mitais, kad sunku nustatyti, kur yra tiesa, o kur tiesiog prasimanymai. Džekas Skerdikas buvo pirmasis šiuolaikinis serijinis žudikas.
Siesikų pilis mena žiaurią meilės istoriją
Pilis, slepianti žiaurią meilės istoriją. Siesikų pilis yra vienintelis Lietuvoje išlikęs renesanso stiliaus fortifikuotas gyvenamosios paskirties pastatas. Pastatyta 16 a. pradžioje, priklausiusi kilmingai Siesickių giminei, ji iki šiol išlieka vienu ankstyviausių ir mistiškiausių renesansinių statinių Lietuvoje.
Pilis – dvaras turi ir savo legendą apie žiaurią meilę: apie pilyje užmūrytą kunigaikščio Daumanto žmoną, pamilusią svetimšalį riterį Astiką. Įskaudintas Daumantas meilužį liepė nužudyti. Kad legenda ne iš piršto „laužta“ byloja ir vienoje pilies menėje atrasti piešiniai. Šiuo metu pilnai restauruotas pirmas pilies aukštas, antrajame vykdomi tyrimai ir restauravimo darbai.
Be Siesikų pilies išlikęs bravoro (spirito varyklos) pastatas, mokykla – „akademija“, vištidė. Lankytojai įleidžiami į abu aukštus ir turi galimybę susipažinti su autentiška sienine tapyba, architektūriniais sprendimais. Pilyje organizuojamos paskaitos, susitikimai su istorikais, archeologais.
Paražnių dvaras ir raitelis be galvos
Pasakojama, kad senovėje šiose apylinkėse tris dvarus valdę broliai Lengvinai. Paražnių dvarininkas dar gyvas būdamas dvaro laukų pakraštyje prie seno miško kalvelėje įsirengė kapavietę-mauzoliejų.
Anot legendos, Paražnių dvaro savininkas Lengvinas buvęs itin šykštus žmogus, nors turtų ir suskaičiuoti negalėjęs – tiek jų turėjęs. Be to, tie turtai ne šiaip sau atsiradę – velniui ponas, matyt, savo sielą užrašęs buvo, kad šis jam visokio žemiškojo gero negailėjęs. Sakoma, Lengvinas mėgdavęs dažnai į Karaliaučių važiuoti, o šiose kelionėse jį nelabasis lydėdavęs…
Kai atėjo Lengvinui laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu, dvarininkas buvo palaidotas pamiškės mauzoliejuje. Nors visos apylinkės žmonės, lydėdami poną į paskutinę kelionę, linkėjo jam amžinos ramybės, po iškilmingų laidotuvių ramybės neturėjo ne tik velionis ponas, bet ir Paražnių gyventojai.
Prasidėjo tokie dalykai, apie kuriuos kaimiečiai nė baisiausiuose savo sapnuose nebuvo sapnavę. Nakčiai suguldžius pasaulį poilsio, nerami pono vėlė keldavosi iš kapo ir karieta, kinkyta pragaro arkliais, baisiniu greičiu lėkdavo per kaimus, užsukdama vos ne į kiekvieną kiemą. Demoniškas triukšmas nakties ramybę versdavo šiurpulinga orgija, o žmonės, pažadinti iš miego, jau ir neužmigdavo, maldomis laukdami ryto. Mirusiajam ponui neužtekdavo pragaro arklių. Vasarą, po vidurnakčio, mirtiną nuodėmę padaręs dvarininkas keldavosi iš kapo ir eidavo į kaimiečių tvartus ar ganyklas. Ten jis ieškodavo šyvų (baltų) žirgų. Išsivedęs juos į pievas jodinėdavo iki saulės patekėjimo. Rytais išsigandę kaimiečiai rasdavę šlapius nuvarytus arklius.
Žmonėms iš siaubo jau nebuvo kas daryti, kol vienas žilagalvis senolis pasiūlė išeitį: atkasti kapą ir nukirsti ponui galvą. Taip žmonės ir padarė: atkasė kapą, nukirto lavono galvą ir padėjo prie peties, tikėdamiesi pagaliau sulaukti ramybės. Deja… Buvo dar blogiau: ponas vis tiek kildavo iš kapo, užsidėdavo galvą ant pečių ir vėl jodinėdavo kaimiečių arkliais. Žmonės rado išeitį: tuomet nusprendė dar kartą atkasti kapą ir nukirstą galvą padėjo tarp kojų – kad miręs ponas jos nepasiektų, o kapavietę užvertė akmenimis ir kampuose pastatė keturis kryžius. Vaiduoklio pasijodinėjimai baigėsi. Žmonės pasakojo, kad nuo to laiko tik vienintelę – Joninių naktį – kartais laukuose matydavę sušmėžuojant raitelį be galvos. Sakoma, kad trumpiausią metų naktį dar ir dabar šiose apylinkėse jis šmėsteli, bet jau nesišlaisto po ganyklas, ieškodamas baltų arklių… Beje, visai neseniai ponas paklaidino du medžiotojus, kurie niekaip negalėjo naktį išeiti iš miško: kur tik eidavę, vis prie mauzoliejaus griuvėsių atsidurdavę…
Kauno pilis ir Bonos Sforcos kariuomenė
Senovėje prie Kauno pilies pralieta be galo daug žmonių kraujo. Dėl šios priežasties apie šią pilį sklando gandai, kad joje vaidenasi. Šiuos gandus dar labiau pakursto legenda apie pilies šeimininkę Boną Sforzą ir jos kariuomenę.
Pasakojama, kad karalienė Bona Sforca pilyje laikiusi kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti, kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas.
Paežerių dvaro baltoji mergelė – tragiškos meilės auka
Viename gražiausių Sūduvos regiono dvarų – Paežerių dvare, kur šiuo metu veikia dvi kultūros institucijos: Vilkaviškio krašto muziejus ir Suvalkijos (Sūduvos) regioninis kultūros centras, – prabangi romantiška aplinka, rodos, ir be legendų duotų peno vaizduotei.
Paežerių dvaro pradžia siekia Sūduvos dvarų kūrimo laikus XVI-XVII a., kai kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Išlikusi legenda, kad senasis parko ąžuolas, kuriam dabar apie 400 metų, pasodintas įkuriant pirmąjį dvarą. Paežeriai priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Dvaro ansamblis pradėtas statyti 1795 m., valdant Simonui Zabielai. XIX a. Paežerių dvaras priklausė dvarininkų Gavronskių giminei. Štai būtent iš XIX amžiaus yra atėjusi legenda, kurios pėdsakai gyvi iki šiol.
Dvare tarnaite buvusi jauna graži mergaitė. Jaunystės žavesys, mergaitiškas drovumas pavergė dvaro pono, jau subrendusio vyro, širdį. Meilės pinklės netruko ir mergaitei susukti galvos. Tarnaitė puolė į pono glėbį aklai: negalvodama, nemąstydma, nematydama, kol atėjo praregėjimas. Skaudaus jo būta: meile alsavo tik viena širdis – mergaitės… Susitaikyti su tikrove sudaužyta širdis neįstengė. Visi dvaro gyventojai matė, kaip akyste nyksta, rodos, neseniai iš laimės skraidžiusi jauna tarnaitė, o netrukus išvydo ir dar šiurpesnį vaizdą – nepakėlusios nelaimingos meilės kančių mergaitės lavoną. Ežero bangos, į kurias iš nevilties tarnaitė puolė kaip į mylimojo glėbį, išplukdė jau bedvasį kūną (kita legendos versija teigia, jog mergaitę pasikorusią rado). Meilės kankinės tragiška mirtis sukrėtė ir poną. Jis, įamžindamas buvusios mylimosios atminimą, dvaro parke pastatė skulptūrą, vaizduojančią liūdinčią mergaitę – tiek tesugebėjo atsiliepti į tarnaitės meilės šauksmą… Deja, per siautusius karus skulptūra neišliko. Išliko tik ramybės nerandanti vieniša mergaitės siela, kuri iki šiol tebevaikšto po Paežerių dvarą, apraudodama savo nelaimingą meilę.
Žmonės pasakoja: šmėsteli baltu (yra mačiusių ir juodu) ilgu rūbu pasipuošęs siluetas, sukelia lengvą vėjelį ir išnyksta tiesiog akyse.
Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas net eilėraštį parašęs meilės kankinės garbei ir pavadinęs jį „Baltoji mergelė“. Dvare įsikūrusių įstaigų darbuotojai negali patvirtinti, jog baltoji mergelė vaidentųsi dvaro rūmų salėse, bet negali ir paneigti: kas žino, kas čia vyksta naktimis, kai mėnulio pilnatis ilgesingai pakimba virš parko, liūdnai atsispindėdama ežere.
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.