Tikriausiai, kaip ir dauguma žmonių, kalėdiniu laikotarpiu patiriate vidinį disonansą: Advento ramybė susipriešina su paskutinio metų mėnesio skuba, laiką su šeima dažnai tenka iškeisti į darbo vakarėlius ar sutikimus, o dovanų paieška neretai įgyja ne džiugesio, o kartėlio prieskonį: tiek daug spalvingai supakuotų daiktų, o ką dovanoti brangiems žmonėms – nežinia.
Dr. Daiva Šeškauskaitė siūlo trumpam stabtelėti, pamąstyti apie gamtos ciklą ir protėvių tradicijas. O artimiesiems padovanoti neeilinę patirtį: paskaitą apie pagonišką simboliką, baltiškas apeigas asmeninei šventei ar natūralius rankų darbo produktus.
Istorijos „atkasimas“ padeda geriau suvokti savo šaknis
„Per užsiėmimus ar savo koncertus darau eksperimentą: žmonių paklausiu ar jie žino savo prosenelių vardus <…> didžioji dalis, deja, nežino“, – pokalbį pradeda etnologijos mokslų daktarė D. Šeškauskaitė. Tai liūdina – juk socialinė antropologija, savo istorijos „atkasimas“, padeda geriau suvokti ne tik praeitį, bet ir dabartį, savo šaknis: „Jeigu mes žinome apie savo šeimos medį, mes automatiškai žinome ir apie aplinką, kurioje mūsų proseniai, seneliai, tėvai gyveno. <…> Dar XVII ir XVIII amžiuose lietuviai garbino saulę, mėnulį, žvaigždės. Juos suvokė kaip gyvybės faktorių“, – pasakoja D. Šeškauskaitė ir užsimena, kad nuo to laiko mūsų visuomenė patyrė begalę įvykių: nuo krikščionybės platesnio įsišaknijimo, iki karų, okupacijos, išsivadavimo nuo okupantų. Senosios tradicijos liko tarytum užnugaryje, vis dėlto, kolektyvinė pasąmonė vis dar prisimena protėvių tikėjimą, gamtos svarbą: „Žiemą galima kiekvieno žmogaus klausti ar jis laukia saulės, jos nori. Ir kiekvienas pasakys, kad taip – norim. Laukiame, kol jis pasirodys, o kai į ją žiūrime – kyla šypsena. Čia ir yra svarbus momentas: saulė, mėnulis, žvaigždės – visi jie sukasi aplink gyvybės medį. Vadinasi, mes irgi esame aplink“, – pasakoja etnologė.
Žmonės, kurie turi gerą jaukią šeimą, mielą aplinką, labiau vertina gamtos dovanas. Šypsosi žiūrėdami į saulę, naktį eina vedini mėnulio šviesos, apsidžiaugia laukinėje gamtoje pamatę stirną ar pavasarį džiaugiasi, kai viskas pradeda žydėti ir čiulba paukščiai: „Tai ir yra ratas, kuriame mes gyvename <…> O jeigu tu nepasižiūrėsi į praeitį, nepasidomėsi, kaip gyveno mūsų protėviai, kokiame rate jie sukosi, tai mūsų vaikai jau tikrai nieko nežinos“, – pastebi D. Šeškauskaitė.
Kodėl nežinome savo krašto legendų, pasakojimų?
D. Šeškauskaitė žodžiais mūsų visuomenė, besidomėdama kitų kraštų legendomis ir pasakojimais, dažnai pamiršta savus: „Čia yra klausimas, kuris man neduoda ramybės <…> Žmonės, pabuvę Balyje, Turkijoje, Islandijoje ar kitoje valstybėje, grįžę pasakoja apie tų kultūrų mitologiją: drakonus, trolius ir pan. O aš tada paklausiu ar žmogus žino Geležinio Vilko legendą? Tarytum elementaru, visi turėtų žinoti, bet žmonės tik gūžčioja pečiais – kokią legendą? Jau nekalbu apie legendą apie Lietuvos pilį, milžinus ar savo krašto legendas – kiekvieną piliakalnį, ežerą. Paklausi žmonių ir tyla. Niekas nežino, neprisimena“, – sako etnologė ir teigia, jog būtent šie klausimai ir kelia kibirkštėlę dar daugiau domėtis mūsų istorija, mitologija, simboliais. O tas žinias perteikti kitiems.
D. Šeškauskaitė primena, kad istorijos bėgyje senosios tradicijos liko pamirštos ar net sunaikintos. Tik mažos nuotrupos liudija apie kadaise buvusias šventvietes: „Senosios baltų šventvietės buvo sugriautos, suniokotos, o iš akmenų pastatyti pamatai bažnyčioms <…>“, – pasakoja etnologijos mokslų daktarė. Žinant senosios kultūros ženklus, juos pažinti – nesunku. Netgi Vilniaus Katedroje slepiasi dvylika laiptelių į apačią, kurie veda į senąją Perkūno šventyklą: „Tai tarytum lietuviškasis Stounhendžas, mūsų protėvių pajautimas, jų pasaulėžiūra, netgi energetika“, – akcentuoja D. Šeškauskaitė ir pastebi, kad turėtume labiau gerbti senąsias tradicijas, protėvių pasaulio suvokimą. Tik tokiu būdu būsime unikalūs, žinantys savo kilmės istoriją ir turėsime ką parodyti svečiams iš kitų kultūrų.
Atverkite duris į įspūdingąją baltiškąją paslaptį
Jau įžangoje užsiminėme, kad Kalėdos, daugeliui žmonių, sukelia dviprasmius jausmus. Paveikti skubos ir komercijos jie jaučiasi ne laimingi, o išsekę. Dr. Daiva Šeškauskaitė siūlo įsigyti unikalią ir prasmingą dovaną, kuri sužadins džiaugsmą ir paliks neeilinį įspūdį. Klausiate, kokia tai dovana? Ogi etnologijos mokslų daktarės dovanų kortelės, kurios atvers duris į įspūdingąją baltiškąją paslaptį.
Natūralu, kad kyla klausimas – kokius produktus ar paslaugas savyje „talpina“ dovanų kortelės. Jų – tikrai ne vienas. Asmeninė D. Šeškauskaitės paskaita apie simbolius ir ritualus, kuriuos Baltijos regione naudojo senovės žmonės, senosios apeigos ir ritualai jūsų asmeninei šventei, šventiniai baltiški koncertai ir pan. D. Šeškauskaitės rankų darbo gaminiai: autorės parašytos knygos, kosmetikos produktai, hidrolatai, aliejai, kanapių druska, paveikslai ir kitus meno kūrinius.
Tegul šių metų kalėdinės dovanos jus praturtina naujomis žinioms apie mitologiją, senąją lietuvių pasaulėjautą. Daugiau informacijos apie dr. Daivos Šeškauskaitės produktus ir paslaugas rasite čia:
Tel.: +370 699 45718
El. paštas: daiva.seskauskaite@gmail.com
https://www.pakartot.lt/alias/daiva-seskauskaite
Facebook: Daiva Šeškauskaitė
Instagram: Renginių vedėja Skalsa
Remiamas turinys