Vasario pabaigoje Amalvos palių (pelkės) pietinėje dalyje (215 ha), plytinčioje Žuvinto biosferos rezervato ekosistemų atkūrimo zonoje, baigti gamtotvarkos darbai. Jais siekiama giliai nusausintame ir mišku apaugusiame durpyne sudaryti palankias sąlygas pelkėdarai atsinaujinti, gyvybingai pelkių ekosistemai atsikurti ir prisidėti prie mūsų klimato išsaugojimo.
Tikslą įgyvendinti nėra lengva, nes atkuriama Amalvos pelkės dalis yra „suraikyta“ plačiais ir giliais surenkamaisiais (magistraliniais) grioviais, skrupulingai surenkančiais vandenį iš tankaus mažųjų (barelinių) griovių ir požeminio drenažo tinklo (bendras sausinimo griovių ilgis – 80 km, sausinimo sistemos tinklas – ne retesnis kaip 2,7 km/ha). Surenkamaisiais grioviais pelkės vanduo plūsta į pelkės šiauriniu pakraščiu pratekančią Dovinės upę. Taip nuolat prarandamas pelkės gyvybei palaikyti būtinas vanduo. Daugiau nei prieš 50 metų Amalvos pelkė buvo ruošta durpių kasybai. Visgi durpių eksploatacija taip ir nepradėta, nes durpių klodo tyrimai atskleidė, jog telkinys nėra perspektyvus durpių pramonei. Nusausintus plotus pasiūlyta naudoti žemės ūkyje, tačiau šis sprendimas nepasiteisino, nes tarpinio tipo pelkių, o ypač aukštapelkių durpynai nėra palankūs žemdirbystei. Per daugiau kaip pusę amžiaus trūkusį intensyvaus sausinimo laikotarpį Amalva prarado didelę dalį natūralioms pelkių buveinėms būdingų bruožų: sunyko tipinga augalinė danga, pakito visa gyvojo pasaulio struktūra, sustojo durpėdara, dėl sausos durpės skaidymosi pelkė tapo nuolatiniu šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) šaltiniu, ne kartą iškilo durpynų gaisro pavojus… Sužalota ir likimo valiai palikta teritorija ilgainiui apaugo medžiais ir krūmais, todėl nenuostabu, kad pastaraisiais dešimtmečiais vietiniai gyventojai ją vadino tiesiog “mišku”.
Sužaloti ar sunaikinti ekosistemą ilgai netrunka, tačiau ją atkurti – sudėtinga, lėšų ir laiko reikalaujanti užduotis, kuriai reikia gilių mokslinių žinių, teorinių įžvalgų bei praktinės analogiškų darbų įgyvendinimo patirties. 2017 m. tarptautinio projekto LIFE Peat Restore vykdytojai mūsų šalyje (Lietuvos gamtos fondas) pradėjo pelkės botaninius, ekologinius ir hidrologinio režimo tyrimus, kurie vėliau papildyti sudėtingais ŠESD emisijų matavimais (pastaruosius vykdo Latvijos miškų tyrimų instituto „Silava“ specialistai). Trejų metų hidrologinių tyrimų duomenys rodo, jog labiausiai sausinimo pažeistose pelkės dalyse gruntinis vanduo intensyvios vegetacijos laikotarpiu slūgso daugiau nei 1 m gylyje. Tik centrinėje natūraliausius bruožus išsaugusioje pelkės dalyje, kurioje inventorizuota EB svarbos 7120 Degradavusių aukštapelkių buveinė, gruntinis vanduo slūgsojo 25–40 cm gylyje.
Amalvos pelkės pietinės dalies ir jos hidrologinio režimo atkūrimas numatytas Žuvinto biosferos rezervato planavimo schemoje ir LR aplinkos ministro patvirtintame Amalvos pelkės gamtotvarkos plane. Darbai atlikti vadovaujantis trišale bendradarbiavimo sutartimi, pasirašyta tarp Lietuvos gamtos fondo, VĮ Valstybinės miškų urėdija ir Žuvinto biosferos rezervato direkcijos. Amalvos pelkės ekologinių sąlygų atkūrimo veiklos apėmė sumedėjusios augalijos kirtimus, iškirstos medienos išgabenimą iš teritorijos ir kirtimo atliekų sukrovimą į griovius, sausinamųjų griovių tvenkimą ir požeminio drenažo suardymą. Sumedejusios augalijos kirtimai atlikti VĮ Valstybinė miškų urėdija pastangomis. Hidrologinio režimo atkūrimo darbus atliko UAB Alytaus melioracija, pagal Amalvos pelkės supaprastintą hidrologinio režimo atkūrimo projektą. Darbų autorinę ir techninę priežiūrą atliko UAB Inžinerinis projektavimas.
Pelkių ekologinio atkūrimo patirtis liudija, kad sausinamųjų griovių tvenkimas, lydimas sumedėjusios augalijos šalinimo, yra efektyvus metodas ne tik sustabdantis pelkės sausėjimą, durpių skaidymąsį ir ŠESD išsiskyrimą, bet ir padedantis atkurti pažeistos ekosistemos gyvybingumą. Natūralioms aukštapelkėms nebūdingų medžių ir krūmų įsigalėjimas Amalvoje – neabejotina pelkės sausinimo pasekmė. Karštą ir sausą dieną suaugęs medis gali išgarinti net kelis kubinius metrus vandens. Mokslininkai nustatė, kad išvešėję medžiai išgarina iki 15% taip reikalingos pelkei drėgmės, todėl sausinimo pažeistoje pelkėje kiekvienas papildomai prarastas kubinis metras vandens neigiamai veikia ekosistemos būklę. Siekiant sumažinti vandens praradimus dėl išgarinimo (traspiracijos) per 2018–2020 m. laikotarpį, t. y. dar prieš sausinamųjų griovių tvenkimą, Amalvos pelkėje buvo iškirsta vandenį intensyviai garinanti sumedėjusi augalija (beržai, pušys, drebulės, blindės ir kt.) paliekant tik aukštapelkėms būdingų paprastosios pušies pelkinių formos medelius. Tai buvo pirmasis žingsnis pelkės atkūrimo link.
Antrasis žingsnis – pelkę sausinančių griovių tvenkimas. 2020–2021 m. žiemą atkuriamoje Amalvos pelkės dalyje įrengtos 28 durpinės užtūros su spraustasienių pertvaromis (vidutinis užtūrų ilgis – 15 metrų, maksimalus – 28 metrai), suardytas požeminis drenažo tinklas, o pelkės pakraščiuose platieji (magistraliniai) grioviai blokuoti 4-iais sudėtingos konstrukcijos pylimais su specialiais šuliniais, skirtais galimam vandens pertekliui (pavasarinio potvynio metu) pašalinti iš patvenktos pelkės. Šių inžinerinių statinių paskirtis pelkėje kuo ilgiau sulaikyti lietaus ir sniego tirpsmo vandenis pelkėje, kurios drėgmės atsargas papildo tik atmosferiniai krituliai (lietus, sniegas, rūkas), pakelti pelkės gruntinio vandens lygį ir sudaryti sąlygas vėl imirkti išsausėjusiam durpių klodui. Patvenkus sausinamuosius griovius palankioms klimatinėms sąlygomis vandens lygis pelkėje atsikuria per keletą metų, tačiau sausringi metai (ypač pirmaisiais metais po gamtotvarkos veiklų įgyvendinimo) gerokai apsunkina hidrologinio režimo atsikūrimo spartą ir efektyvumą. Nusistovėjus pelkėdarai palankiam hidrologiniam režimui Amalvoje galime tikėtis teigiamų pokyčių: ilgainiui atsikurs pelkėms būdingos augalų bendrijos ir buveinės (pvz., aktyvias aukštapelkės, pelkiniai miškai ir kt.), savo sudėtimi primenančias natūralias pelkes.
Visgi, atkurti tipišką pelkės augalinę dangą užtrunka kelis kartus ilgiau nei hidrologinį režimą, todėl tvarkomoje Amalvos pelkės dalyje numatyta reguliariai šalinti medžių ir krūmų atžalas. Lietuvos pelkės formavosi lėtai, tai truko ne vieną tūkstantmetį… Todėl turime suprasti, kad pažeistų pelkių atsigavimas, skirtingai nei jų sužalojimas ar sunaikinimas, taip pat yra lėtas procesas. Taigi, šiandien atlikti Amalvos pelkės atkūrimo darbai, nors kartais visuomenės vertinami gana prieštaringai, yra investicija į Lietuvos gamtos ir visuomenės ateitį bei mūsų klimato apsaugą.
Pasitelkus Greifsvaldo universiteto (Vokietija) mokslininkų sukurtą metodiką apskaičiuota, kad nusausinta ir sumedėjusia augalija apaugusi pietinė Amalvos pelkės dalis išskirdavo apie 5800 t/CO₂ ekv./metus. Apskaičiuota, kad pelkėje atkūrus vandens lygį ir susiformavus pelkėms būdingai augalijai ŠESD emisijos sumažės iki 800 t/CO₂ ekv./metus. Taigi, atkurdami natūralioms pelkėms būdingą vandens lygį ne tik atkuriame gamtines buveines, stabdome durpių skaidymąsi, bet ir švelniname klimato kaitą. Atkurta pelkė iš nuolatinio ŠESD šaltinio taps šių klimato kaitą skatinančių dujų kaupėja ir patikima saugykla, nes tik šlapiose durpėse sukaupta organinė anglis bus saugoma tūkstantmečius.
Kovo mėnesio pirmosiomis dienomis Amalvos pelkėje apsilankė VĮ Valstybinė miškų urėdija, Žuvinto biosferos rezervato direkcijos bei Marijampolės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus pareigūnai ir specialistai, UAB Alytaus melioracija ir UAB Inžinerinis projektavimas atstovai, kurie kartu su LIFE Peat Restore projekto vykdytojais apžiūrėjo ir įvertino atliktus gamtotvarkos darbus.
Tolimesnę pastatytų užtūrų priežiūrą ir teritorijos būklės stebėseną atliks Žuvinto biosferos rezervato direkcija bei VĮ Valstybinė miškų urėdija pagal gamtotvarkos planą.
Žydrūno Sinkevičiaus, Jūratės Sendžikaitės, Leono Jarašiaus, Nerijaus Zableckio ir Gints Spalva nuotraukos
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.