Ar išties Amalvo ežere yra kūlgrinda, kurią gal būt protėviai buvo supylę, pernai rudenį ir ankstyvą šių metų pavasarį Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos mokslininkai padedant direkcijos specialistui tyrė pačiame pietvakariniame Amalvo pakraštyje. Šiuolaikinės technikos – georadaro pagalba ir povandeninių žvalgymų metu tikrinta informacija apie spėjamos kūlgrindos liekanas šio ežero pakrantėje.
Labai mažai Lietuvoje tyrinėta archeologinių paminklų grupė – kūlgrindos, slapti akmenimis grįsti keliai, buvo įrengiamos ne tik kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu XIII – XIV amžiais. Kūlgrindos (kaip ir medgrindos – slaptas povandeninis kelias, grįstas rąstais), galėjo būti įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto piliakalnių, alkakalnių ir senųjų gyvenviečių, pavyzdžiui: Kernavėje, prie Medvėgalio, per Biržulio pelkynus ir kitur.
Archeologai Amalve po vandeniu tikisi atrasti archeologinių vertingųjų savybių, surinkti mokslinių archeologinių duomenų: struktūras, turinčias kultūros vertybių požymių, o jas radus – parengti paveldosaugines rekomendacijas.
„Tyrimai apėmė povandeninius žvalgymus pietinėje ir pietvakarinėje ežero dalyje, išžvalgyta apie 150 m ilgio ir 25 m pločio ežero atkarpa – vieta, kur remiantis vietinių gyventojų pasakojimais ir turima informacija, buvo nurodyta, kaip potencialiausia aptikti spėjamos kūlgrindos liekanas. Pakolkas Amalvo ežero dugne kūlgrindos nepavyko aptikti, tyrimus numatoma tęsti tikrinant ne tik ežero pakrantę, bet ir pelkėtas vietas į vakarus nuo ežero. Daugiau įdomios informacijos visuomenei pateiksim, kai suvesim galutinius duomenis”, – sako archeologė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Elena Pranckėnaitė.
Ankstyviausius duomenis apie numanomą kūlgrindą, esančią Amalvo ežero pakrantėje pateikia kunigas, istorikas, visuomenės veikėjas Jonas Totoraitis (1872 – 1941). 1908 m. atspausdintame straipsnyje jis rašė, kad Amalvo ežero kampe, ties Daukšiais ir Amalviškiais ant dugno yra akmenimis nugrįstas kelias, kuris yra „kelių dešimčių žingsnių ilgio ir penkiolikos pėdų pločio“. Šį kelią ant ežero dugno žmonės vadina akmenynu. Autoriaus teigimu, vasarą maudymuisi Amalviškių gyventojai renkasi būtent šią vietą, nes aplinkui ežere yra daug dumblo. Nors dumblu užneštas ir akmenynas, tačiau galima kojomis dar jį vis pasiekti.
Apie (kitą?) panašų „senobinį akmenimis grįstą kelią“ rašė ir Lietuvos senovės, piliakalnių tyrėjas Petras Tarasenka (1892 -1962) „Lietuvos archeologijos medžiagoje“- nuo Varnupių piliakalnio Varnupių kaime, Marijampolės sen. per Amalvos pelkę ėjęs takas tęsėsi į rytus pro Plynių kaimą, toliau pro Daukšius į Amalviškes. Šis kelias buvo vadinamas „meliena“ ar „melienomis“, „akmenynu“. Tai buvo iš žemių ir akmenų supiltas pylimas, kuris nuo Varnupių piliakalnio ėjęs į rytus. Šis slaptas kelias ėjęs per palias iki Šakališkių piliakalnio. Ypač ryškių jo liekanų buvo ties Plyniais, Daukšiais ir Amalviškiais. Dabar šio kelio nėra nė žymės. Jis sunaikintas melioruojant palias. Čia darbą atlikę melioratoriai pasakoję, kad jo vietoje buvę daug akmenų ir medinių rąstų*.
Beje, panašių keistų seklumų yra ir didesniajame Amalvo brolio – Žuvinto ežero dumblėtame dugne. Viena tokių, irgi ilgoka žvyru ir akmenimis nusėta juosta yra rytinėjė Žuvinto dalyje, vadinama Akmenyčia. Joje dugnas pusantro metro gylyje, o iš šonų – kelių metrų gylio dumblo sluoksnis. Šalia kitos tokios žvyru ir akmenimis nusėtos seklumos, plūduriuojančioje kinyje ežero šiaurės vakarų dalyje buvo įsikūrę Lietuvos partizanai 1945 m. Žuvinto palių mūšio su sovietų okupantais metu.
Žuvinto biosferos rezervato informacija