Šylantis orai vilioja į gamtą, jau netrukus bus galima maudytis ir vėl keliausime prie ežerų.
Lietuvoje yra apie 6000 natūralių (ledyninės, karstinės ir upinės kilmės) ežerų, didesnių kaip 0,05 hektarų.Lietuvoje vyrauja maži ežerėliai: didesnių kaip 0,5 ha yra 2850; 150 ežerų, didesnių kaip 100 ha, sudaro 65 % bendro ežerų ploto.
Didžiausi ežerai telkšo ledyno išgulėtose ir galinių morenų patvenktose dubumose. Giliausi yra rininiai ežerai, kurių duburius išrausė nuo ledyno pakraščio srūvantys vandenys.
Giliausi Lietuvos ežerai – Tauragnas (62,5 m), Malkėstaitis (57,0 m), Asveja (50,2 m). Ilgiausi – Asveja (21,9 km), Sartai (14,8 km). Didžiausias – Drūkšių ežeras užimantis 44,80 km² plotą.
Ežerai, panašiai kaip ir kitos istorinės Lietuvos vietos, apipinti legendomis ir įvairiausiomis istorijomis. Pristatome jums gražiausius ežerus ir paslaptingiausias jų atsiradimo istorijas.
Tikimės, kad atvykę pailsėti prie ežero istorijas prisiminsite ir prie ežerų elgsitės atsakingai.
Tauragno – giliausio ežero Lietuvoje istorija, labai panaši į Gedimino sapną
Giliausias ir aukščiausiai virš jūros lygio (165 m) iškilęs Lietuvos ežeras, esantis Utenos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Pasakojamas padavimas, kad kunigaikštis Rigimantas kartą nakvojo su kariais ežero pakrantėje. Visiems sumigus, senas kunigaikščio kanklininkas taip gražiai ėmė groti kanklėmis, kad du taurai išlindo iš miško jo pasiklausyti. Jie prabilę žmonių balsais. Kanklininkas jų paklausė, kur patogesnė vieta apsigyventi. Taurai parodė kalną ant ežero. Ten kunigaikštis pastatydino pilį ir ją pavadino Taurapiliu, o ežerą – Tauragnu.
Ilgiausias Lietuvos ežeras – Asveja
Tai didžiausią ilgį turintis Lietuvos ežeras. Ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius 22,1 km. Kartu su visomis atšakomis ilgis siekia 30,5 km.
Pasakojama, kad Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumos, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmogus, vardu Aš Vėjas. Reikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro vardo neištardavo. Kaip tik dėl to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. Užuot vadintų ežerą – Ašvėjas, žmonės vadina Dubingių ežerą Asveja, kaip jo pati jį šaukdavo.
Sartų Ežeras – Ristūnas
https://www.youtube.com/watch?v=PV2bwnEf6mU&feature=emb_title
Pirmosios jų buvo surengtos dar XIX a. Dusetose ant Sartų ežero. Pasakojama, kad žirgų lenktynių ant Sartų ežero pradžia buvusi tokia: Dusetose gyvenęs piktas ponas. Kartą pas jį atėjęs baudžiauninkas su gražuole nuotaka. Ponui ji patikusi, ir jis sugalvojęs paveržti merginą. Ponas pasiūlęs vaikinui palenktyniauti žirgais ant ežero ledo. Varžybų nugalėtojui turėjo atitekti mergina. Ponas pasikinkė savo eikliausius žirgus, o vaikinas lenktyniavo su sena kumele, kuria ir buvo atvažiavęs miestelin. Nežinia, kaip ten buvę, bet vaikinas laimėjo. Ponas baisiai perširdęs ir liepęs nugalėtoją nuplakti. Tačiau tuo metu ežero ledas po pono kojomis lūžęs ir gelmė jį prarijusi kartu su rogėmis ir žirgais.
Žemaičių pasididžiavimas – Platelių ežeras
Tai didžiausias ir giliausias ežeras Žemaitijoje. Jo plotas 1200,28 ha, ilgis – 8,4 km, vidutinis plotis – 3,3 km, giliausia vieta apie 49,10 m (į rytus nuo Pilies salos).
Pasakojama, kad kadaise ežeras plytėjęs toli vakaruose. Tačiau per audrą jį pasigriebė viesulas ir ėmė nešti į rytus. Iš ežero-debesies labai smarkiai lijo. Viena žemaitė su nuostaba sušuko: „Ale tā lej!… Platē lej!“ (t. y. plačiai lyja). Pasirodo, tai buvęs ežero-debesies slaptažodis, kurį ištarus visas jo vanduo sugarmėjo į duburį tarp kalvų.
Ežeras yra gyvas. Jam reikia aukų. Ar tais metais ims žmogų, galima sužinoti prieš ežerui užšąlant. Jei užšaldamas jis vis nusikaukia, – reikės aukų. Kaip baisiai kaukė ir kaukė ežeras 1928 metų rudenį! Ir paėmė tais metais aštuonis iš karto…
Beveik kasmet jam reikia žmogaus. Kartais, laukdamas aukos, ežeras net dejuoja, balsu skundžiasi.
Dusios ežeras – dzūkų jūra, didžiausias ežeras Pietų Lietuvoje
Legenda apie Dusios ežerą.
Vaikai meškeriojo Dusios ežere ir ištraukė ant meškerės siūlą. Ėmė už siūlo traukti — vanduo ėmė ūžti, banguoti! Iš vandens pasirodė kryžius, paskui ir bažnyčios bokštas. Vaikai būtų ištraukę bažnyčią. Tik staiga suriko pelėda. Vaikai išsigando, numetė siūlą — vėl viskas prapuolė. Sako, Dusios ežere žmonės dažnai girdi varpus skambant, mato po vandeniu raudonus mūrus…
Lūksto ežero lobiai – gintaras
Lūkstas – ežeras Žemaitijoje, Telšių rajono teritorijoje, 2 km į pietvakarius nuo Varnių, Varnių regioniniame parke. Tai antrasis pagal dydį Žemaitijos ežeras, unikalus tuo, kad jame randama gintaro.
Manoma, kad anksčiau jis siejosi su jūra, todėl viena iš ypatingų šio ežero savybių yra jame randamas gintaras. Tarp Lūksto ežero ir Paršežerio yra Sietuvos kūlgrinda – pelkėje įrengtas takas, kuriuo mūsų protėviai pabėgdavo nuo priešų.
Senų senovėje Lūksto ežeras vardo neturėjo. Deivės pyko ant Varnių gyventojų. Ežeras buvo pakilęs išeiti iš krantų ir miestui grasino tvanu.
Nusigandę gyventojai, susirinkę rinkos viduryje, tarėsi, kaip čia praminti tą ežerą: kiekvienas vis kitu vardu šaukė, bet nė vienas nepataikė tikrojo.
Vanduo ėmė vis labiau ir labiau siausti, vis artyn ir artyn eiti. Visus pagavo siaubas — niekas nežinojo, ko dabar griebtis. Tokioje kritiškoje būklėje atsidūrę, tarsi kokiu stebuklu pamatė tekiną per miestą bėgantį jauną vokietuką ir visi ėmė rėkti: „Skęstam, vokietėli, gelbėk mus!“ Vokietukas, gailesčio suimtas, ant viso miesto riktelėjo: „Lūksts! Lūksts!“ Sulig tų žodžių ištarimu ežeras atslūgo į savo guolį.
Vyštyčio ežeras – odė vištai
Ežero atsiradimą apipynę nemažai padavimų. Sakoma, kad senovėje, kai dar nebuvę Vištyčio, toje vietoje buvusi graži lanka arba buvęs didelis miestas Mandabūrija. Pasakojama, kad Vištyčio ežeras atėjęs debesies pavidalu ir nukritęs, kai atsitiktinis žmogus (piemuo, mergaitė) paminėjęs vištytį – netyčia atspėjęs ežero vardą. Kiti pasakoja, kad ežeras atplaukęs žeme ir vis plėtęsis, o virš jo skraidęs vištytis ir cypsėjęs. Kai žmonės sušukę „Vištytis! Vištytis!“, ežeras nurimęs.
Anksčiau ežeras dar vadinosi Vištutis, Vištinis (Wisztyniec, Вистинець) ir Vištytis (Dwystytz, Dwisit). Greičiausiai pavadinimas kilęs nuo žodžio naminiam paukščiui višta.
Drūkšių ežere nuskendusi pilis
Drūkšiai – didžiausias ežeras Lietuvoje, tyvuliuojantis Zarasų rajone, netoli Visagino. 44,80 km² plotą užimantis vandens telkinys yra šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone, netoli Visagino. Drūkšių ežeras ribojasi su Baltarusija: apie 1000 ha ežero ploto yra kaimyninės šalies teritorijoje. Beje, iki 1997 m. Lietuvai priklausė apie 99% viso Drūkšių ežero, tačiau po Lietuvos-Baltarusijos valstybinių sienų pakeitimo proporcijos pasikeitė.
Kadaise šio ežero saloje buvusi pilis. Tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos pilių, kaip Trakų ar Platelių, pastatytų ežerų salose. Saloje taip pat buvo pastatyta medinė bažnyčia. Ši pilis ir gyvenvietė sudegė per vieną švedų antpuolį. Legenda pasakoja, kad švedai norėjo išsivežti bažnyčios varpą, tačiau jis nuskendo Drūkšių ežere ir netikėtai atsirado Gaidės bažnyčios varpinėje. Salos gyventojai išsikėlė į krantą ir įkūrė Drūkšių miestelį. Todėl tai ir miestelio atsiradimo istorija.