Zarasai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje. Urbanistikos paminklas.
Oficialiai miesto pradžia laikoma 1506 metai. Tuo metu dabartinio miesto teritorijoje buvęs Zarasų dvaras, o Zaraso ežero Didžiojoje saloje – vienuolynas (tikriausiai karmelitų) su mūrine bažnyčia, kurių griuvėsius dar XX a. pradžioje zarasiškiai ardė miesto statyboms.
Salą su ežero krantu jungęs 200 m ilgio medinis tiltas. Nors vietovė nepažymėta nė viename XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos ar Livonijos žemėlapyje, gyvenvietei čia atsirasti tuo laiku sąlygos buvo palankios, nes vietovė labai tinkama gyventi, per ją nuo seno ėjo vienas iš pagrindinių prekybos kelių iš centrinės Lietuvos į Rygą ir Pskovą.
1530 m. Zaraso ežero salos vienuolynas perkeltas į Antalieptę, o Zarasų bažnyčia – į krantą, dabartinę jos vietą.
XV a. pabaigoje minimas Zarasų dvaras, 1522 m. miestelis. 1610 m. Zarasuose pastatyta nauja Zarasų bažnyčia, kuri kartu su miestelio dalimi sudegė 1654–1667 m. kare ir tik 1674 m. buvo atstatyta.
Nuo 1613 m. Zarasai žymimi LDK žemėlapiuose. 1613 m. Zarasai pažymėti LDK žemėlapyje vardu Jeziorosa. Miestelis sunyko per Šiaurės karą, jo gyventojus praretino 1708–1711 m. siautėjęs maras. Miestelis virto žemdirbių gyvenviete. Zarasai kiek atgijo XVIII a. 2-ojoje pusėje.
1735 m. Baraukoje pastatyta pirmoji Zarasų sentikių cerkvė. Karo su Napoleonu metu ties Zarasais įvyko rusų ir prancūzų kariuomenių susirėmimas, per juos ėjo vienas iš Napoleono kariuomenės kelių.
Tolesniam Zarasų augimui didelę reikšmę turėjo 1830 m. pradėtas tiesti Daugpilio-Kauno plentas.
Miesteliui žymių nuostolių padarė 1834 m. prekymečio metu kilęs gaisras, kuris sudegino visą centrinę jo dalį.
1843 m. paskelbti caro įsakai įkurti miesto rotušę ir patvirtinti 1836 m. nurodymus, padaryti miestą apskrities centru, suteikti herbą ir pervadinti Novoaleksandrovsku.
Miestas išaugo 1836–1842 m. nutiesus traktą Sankt Peterburgas-Varšuva. Per du dešimtmečius gyventojų pagausėjo 7 kartus (iki 5520). 1847 m. sentikių cerkvė sugriauta. 1872 m. įkurta vientikių cerkvė, bet vėliau sentikiai atsiskyrė nuo stačiatikių.
Zarasai su netvarkingai išsidėsčiusiais pastatais nuolat degė. Siekiant to išvengti, 1837 m. patvirtintas Zarasų miesto planas su įdomiu, labai tinkančiu vietovaizdžiui aikštės ir gatvių sprendimu. Projekte buvo numatyta keturkampė, viename gale pusapvalė aikštė, iš kurios eina radialinės gatvės, besikertančios su žiedinėmis. Nuo tų laikų miesto centrinės dalies išplanavimas su mažais pakitimais išliko iki mūsų dienų. Zarasai – vienintelis tokio plano respublikos rajono centras.
1919 m. rugpjūčio 25 d. miestas išvaduotas nuo bolševikų.
1932 m. Zarasams suteiktas kurortinio miesto ir vasarvietės statusas.
1992 m. pašventinta nauja sentikių cerkvė, parapijai priklauso apie 1000 tikinčiųjų.
1996 m. patvirtintas Zarasų herbas.
2008 m. Zarasai paskelbti pirmąja Lietuvos kultūros sostine.
2008 m. rugsėjo 10 d. Zarasams suteiktas kurortinės teritorijos statusas.
2011 m. Zaraso ežero pakrantėje įrengtas kraštovaizdžio apžvalgos ratas – 17 m aukščio ir 34 m pločio.
Miesto centre stovi Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, parapijoje veikia Degučių koplyčia.
Zarasai 1387–1795 m. buvo Vilniaus vyskupo valda. 1508 m. minima bažnyčia. 1522 m. patvirtinta Zarasų altarijos rundacija. 1528 m. įkurta parapija. Klebonui 1530 m. dovanotas palivarkas ir 12 valstiečių kiemų.
XVI a. pabaigoje Vilniaus vyskupas Jonas bažnyčią atnaujino ir padidino.
1610 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, jos statybą fundavo Zigmantas Vaza. 1655 m. sudegė, iki 1674 m. atstatyta, 1675 m. konsekruota Vilniaus vyskupo. 1702 m. sudegė klebonija su bažnyčios archyvu. Sena medinė bažnyčia buvo begriūvanti, todėl 1837 m. joje uždraustos pamaldos. Pastatyta laikina stoginė buvo neišvaizdi. Vyskupas Motiejus Valančius 1851 m. įsakė ją nugriauti ir pastatyti kitą laikiną bažnyčią.
Caras jo vardu pavadinto apskrities miesto (Zarasai 1836–1918 m. oficialiai vadinti Novoaleksandrovsku) bažnyčios statybai leido skirti paskolą. 1840 m. paimta 4000, 1843 m. – 6000 rublių. Iš bažnyčios skirtų medžiagų klebonas Aleksandras Stanevičius pastatė malūną ir alaus daryklą. Išmūrijus bažnyčios pamatus ir 3 sienas iki langų, 1844 m. darbai sustojo, nes pritrūko lėšų. 1849 m. parengtas naujas bažnyčios projektas. Paaiškėjo, kad bažnyčia pradėta statyti iš netinkamų plytų.
1862 m. bažnyčia pastatyta. Joje 1869 m. atsirado 12 plyšių. 1878 m. suremontuota: mediniai pamatai pakeisti mūriniais, suveržtos sienos ir bokštai, užtaisyti plyšiai, išdažytas vidus. 1941 m. birželio 24 d. raudonarmiečiai apšaudė bažnyčią ir sužalojo jos bokštą.
1941–1945 m. bažnyčia remontuota. Bažnyčia neobarokinė, stačiakampio plano (38 × 24 m), dvibokštė, vienanavė. Turi 3 altorius. Šventoriaus tvora akmenų mūro.
Įdomi miesto pavadinimo istorija. Tik 1919 m. miestas gavo lietuvišką pavadinimą Ežerėnai – norėta vietovardį sulietuvinti, kadangi lenkiškai nuo XVI a. pradžios buvo rašoma Jeziorosy (lenk. jezioro – „ežeras“).
1920 m. Lietuvos žemėlapyje dar aptinkamas vertimas Jarosai. Tačiau jau Kazimieras Būga išaiškino, kad Zarasai yra iš sėlių kalbos atėjęs vietovardis (sėliškai ezaras – „ežeras“, o Zaraso ežeras vadinosi Ezerasas arba Ezarasas). Iš ežero pavadinimo palaipsniui radosi ir miesto vardas (panašiai kaip Jūžintai, Svėdasai ir kiti šiaurės Aukštaitijos vietovardžiai), tiesa, iš pradžių kaip Azarasai (išnykus sėliams), o paskui ir Zarasai, kuris ir prigijo tarp vietos gyventojų (priešingai nei Ežerėnai – jau 1929 m. oficiali miesto vardo lytis pripažinta Zarasai).
Zarasai 1836–1918 m. oficialiai vadinti Novoaleksandrovsku.
Daugiau panašių nuotraukų: