Po šianaktinio žvaigždžių vaikymosi išaušo nuostabus, spalvotas rytas. Nežinau, ar kalta tamsi ir bespalvė dvasių naktis, ar kalta ta baimė, kuri lyg šešėlis naktyje, užvaldė mane, surakino bei atbukino mano jausmus, kai vienišas stovėjau prie siaučiančios ir riaumojančios jūros. Bet rytas sprogo neįtikėtina spalvų gausa, kuri užliejo jūrą, krantą ir, žinoma, mane. Teko sustoti, išsitraukti jau supakuotą fotoaparatą bei padaryti dar keletą papildomų kadrų.
previous post