Lūšių ežero pakrantėje Ignalinoje, prie Meironų kaimo, stovi 16 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P. Petronio skulptūra „Laumių pasaka“ byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po 12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame Taramos ežerėlyje.
1977- ųjų metų vasarą Aukštaitijos nacionaliniame parke dvi savaites vyko liaudies meistrų – medžio drožėjų – kūrybinis seminaras. Savo darbais jie papuošė Lūšių ežero pakrantę tarp Meironių ir Palūšės kaimų. Šie liaudies meistrų darbai pratęsia senas liaudies tradicijas . Jau XVIII amžiuje liaudies meistrai kūrė iš medžio įvairaus dydžio ir charakterio statulėles, žmonių vadinamas „dievukais”. Koplytstulpiai, kryžiai, stogastulpiai buvo statomi pakelėse, prie sodybų, kapinėse šeimos ar bendruomenės įvykiams pažymėti, mirusiems atminti. Tūkstančiai liaudies meistrų kūrė šiuos nuostabius įvairios architektūrinės formos paminklus. Tai buvo puošni ir graži mažoji architektūra, glaudžiai susijusi su liaudies skulptūra.
Pirmieji trys stogastulpiai skirti seniesiems verslams nacionalinio parko apylinkėse pavaizduoti. Česnulio stogastulpyje pavaizduotas Šuminų kaimo kalvis, kaustantis jautį. Pasak legendos, kaustymo metu jaučiai taip garsiai baubdavę, kad net Baluošo ežero vanduo pakildavęs ir banguodavęs. Stogastulpį užbaigia metalinė pasaga – laimės simbolis. Nuo seno Lietuvoje žmonės tikėjo, kad prikalta prie durų pasaga apsaugo nuo nelaimių. Aiškinama, jog pasaga kalama todėl, kad lietuviai nuo seno labai mylėję žirgus. Pasaga esanti ir laimės garantas. Todėl visuomet reikia ieškoti savos pasagos – laimės. Žemutinėje stogastulpio dalyje išdrožta pasaga – kalvės ženklas.
Ignaliniečio Teofilio Patiejūno darbe matome Sėjėją. Forma tradicinė. Sėjėjo skulptūrą dengia dekoratyvinis stogelis, o iš abiejų pusių jį prilaiko ornamentuotas medinis rėmas. Sėjėjo formos gana grubios, ypač išryškintos rankos: viena laiko krepšį su grūdais, o kita – juos ką tik išbėrė ir todėl jau nuleista žemyn. Amžiams sustingo ąžuolo kamiene sėjėjo žvilgsnis į gimtųjų laukų tolį . Šis stogastulpis ir įamžina vieną iš seniausių šio krašto verslų – žemdirbystę. Be to, jis visoje kompozicijoje pastatytas taip, kad už “ Sėjėjo” pečių atsiveria laukų panorama.
Ne tik žemę nuo senų laikų šiame krašte dirbo žmonės, bet ir ežeruose pagaudavo neblogą laimikį. Vlado Stumbro stogastulpis Žvejys pristato dar vieną šio krašto verslą – žvejybą. Darbas skiriamas Meironių kaimo žvejams. Stogastulpyje žvejas apsuptas mediniu ornamentu, kuris primena bangas, skalaujančias valties priekinę dalį. Žvejys visas tarsi švyti medyje, rankose laiko apglėbęs didžiulę žuvį.
Ši skulptūra ir įamžina Tauragnų įkūrėją kunigaikštį Rigimundą, kurio galvą puošia tauro ragų karūna. Tarp tauro ragų – mėnuo, švietęs tą naktį, apie kurią byloja legenda.
Netoli laumių įsitaisė ir velniai, be kurių liaudies meistrai negali apseiti. Šiauliečio liaudies meistro Vaclovo Onaičio velnias – blogas. Vadina jį Abisinu. Jis gyveno ir gyvena, sako, Gaveikėnų malūne. Abisinas pastoviai krėsdavo piktas išdaigas kaimo žmonėms ir malūnininkui. Ne kartą teko jam nukentėti už savo išdaigas. Čia velnias pavaizduotas tuo momentu, kada šviesiaplaukis kaimo dainorius Juozapas Gaveikis pagavęs prirakino velnią prie girnų ir privertė grikius malti.
Ukmergietis Šulcas pavaizdavo velnią amatininką iš Šuminų kaimo. Tai jis išmokė kalvį kaustyti jaučius, kaimo moteris – austi margas drobes, vyrus – žiesti puodus. Būdamas gero ir linksmo būdo, kukliai gyveno vienoje iš Baluošo ežero pirčių. Kartais iškrėsdavo su broliais velniais pokštų žmonėms. Visa tai ir pavaizduota stogastulpyje: būrys velnių bando nukelti nuo dangaus mėnulį. Ant stogelio puikuojasi metalinis gaidys. Pasak liaudies, velniai krečia savo pokštus iki gaidžių giedojimo.
Daugiau apie skulptūras: http://www.grazitumano.lt