Šalia Anykščių regioninio parko ošianti Šimonių giria tarp žmonių garsėja grybais ir uogomis. Tačiau specialistai teigia, kad vertinti ją reikia ne vien už tai. Čia esančios įvairios gyvenimo sąlygos – miškai, pievutės, pelkės, ežerėliai, upės ir upeliai – lemia didelę gyvūnų ir augalų įvairovę. Girioje peri reti paukščiai, gyvena lūšys ir vilkai ir čia yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur tarpsta augalas „gofruotais“ lapais – gražuolis baltasis čemerys.
Pažįsta iš upės
Šimonių girią keliautojai dažniausia pažįsta iš Šventosios, kuri vingiuoja per visą girią. Daug turistų vasaromis pamėgo ja plaukti baidarėmis. Viena įspūdingiausių vietų, kurią praplaukia poilsiautojai – Mikierių atodanga. O miško gėrybių mėgėjai į girią suka dėl uogų ir grybų. Tačiau Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus botanikė Diana Martinavičiūtė sako, kad Šimonių giria – ne vien grybai, uogos ir pramogos, ji – Lietuvos sengirių reliktas.
Sengirėmis gamtininkai vadina brandų, be žmogaus įsikišimo atsikuriantį mišką, kur yra natūraliai pasikeitusios bent kelios medžių kartos. Sengirė turi pirmykščiams miškams būdingų požymių: čia auga daug ne tik jaunų, bet ir senų stambių medžių, yra daug išgriuvusių stambių negyvų pūvančių medžių, auga ir gyvena retieji augalai, grybai bei gyvūnai.
„Įvairios čia esančios gyvenimo sąlygos – miškai, pievutės, pelkės, ežerėliai, upės ir upeliai lemia didelę gyvūnų ir augalų įvairovę. Čia peri reti paukščiai, girioje olas įsirengia rudosios lapės, kurios medžiodamos vaikšto savo mėgstamais takais. Čia galime išvysti skuodžiančius baltuosius ir pilkuosius kiškius, medžių kamienais liuoksinčias voveres, bet turbūt įdomiausi ir rečiausi Šimonių girios gyventojai – lūšys ir vilkai“, – sako specialistė.
Net 70 procentų Šimonių girios teritorijos sudaro smėlio ir priesmėlio dirvožemiai. Tad nenuostabu, kad didžiojoje girios dalyje auga pušynai. Šviesos šiuose miškuose pakanka, bet dėl maisto medžiagų trūkumo daug rūšių nerasite. Vis dėlto pušynai savaip ypatingi – juose dirvą dengia samanos ir kerpės, tarp kurių auga mėlynės, bruknės, viržiai. Užtat pušynai „švaručiai“, atrodo, tarsi būtų užkloti baltu kilimu.
Grybautojams giria – tikras lobis, grybų įvairovė joje labai didelė. Čia gausiai auga mūsų mėgstamos ūmėdės, miško grybų karaliai baravykai, raudonviršiai, lepšės, dar vadinamos paberžiais ar težiukais, tarp samanų geltonuoja valgomųjų voveraičių kepurėlės. Bet jei apsidairysite ir įdėmiai pažvelgsite, Šimonių girioje aptiksite ir neįprastų, visaip išsiraizgiusių grybų. Tai ryškiai oranžinės ar geltonos spalvos lipnieji tampriagrybiai, pilkšvos spalvos vaisiakūniais išsiskiriantys koraliniai tauriniai žvakidėliai, plunksniniai raukšliagrybiai ir šakotosios skylėtbudės, kurios sukelia baltąjį medienos puvinį.
„Įdomios ir Šimonių girioje esančios pelkės, kuriose auga kiminai. Nors kiminus žmonės vadina baltosiomis samanomis, jie gali būti žalsvos ar rusvos spalvos. Dažniausiai pelkėse aptinkame raudonųjų, rudųjų, baltijinių ir siauralapių kiminų. Jie neturi šaknų, minta tik krituliais ir sugeba sugerti net trisdešimt kartų daugiau vandens nei patys sveria“, – sako botanikė.
Girios pelkėse galime rasti paprastųjų spanguolių, kurios rudenėjant vilioja mus savo rūgščiomis uogomis.
„Žmonės mano, kad ten, kur pelkės ir spanguolynai, ten yra ir kurtinių. Deja, turiu jus nuliūdinti – Šimonių girioje kurtiniai negyvena!“, – sako D. Martinavičiūtė.
Pelkėse ant kupstų auga medingieji šiliniai viržiai. Yra girtuoklėmis vadinamų vaivorų, pelkinių gailių, nuo kurių kvapo iš tiesų kartais svaigsta galva, žydėjimo metu galima išvysti kupstinių švylių į viršų iškeliamus baltus, kiškių uodegėles primenančius žiedynus.
„Negalima nesigėrėti ir kitais pelkės augalais: spindinčiais rasos lašeliais žėrinčiomis apskritalapėmis saulašarėmis. Tai – vienas iš vabzdžiaėdžių Lietuvos augalų – nutupia vabzdys ant jų lapų ir nebepakyla“, – pasakoja D. Martinavičiūtė.
Įsteigtas biosferos poligonas
Norėdami apsaugoti Šimonių girios turtus, specialistai 2004 metais 23,2 tūkst. hektarų plote įsteigė biosferos poligoną. Jis tapo nacionalinės stebėsenos sistemos bei Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalimi, kur ekologai stebi, kontroliuoja ir prognozuoja gamtinių sistemų pokyčius.
Šimonių giria ypač svarbi paukščių ir buveinių apsaugai.
Girios tankmėse peri reti ir saugomi paukščiai – juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, Iženo telmologiniame draustinyje galime pastebėti sklandantį ir grobio ežere tykantį erelį žuvininką. Tai – didelis paukštis, – atstumas tarp jo išskleistų sparnų galų siekia net 140–170 centimetrų.
„Kadaise Šimonių girioje buvo daug mažų kaimelių, žmonės laikė gyvulius, todėl buvo galima pamatyti vieną gražiausių ir puošniausių paukščių – žalvarnį, deja, šiuo metu jį vargu ar bematysime“, – apgailestauja D. Martinavičiūtė.
Naktimis giria neužmiega. Pavasarį vakarais ir naktimis išgirsime žvirblinių pelėdų švilpavimą, paslaptingą lutučių kukčiojimą ar naminių pelėdų ūbavimą. Vasarą, saulei leidžiantis ir naktį galima išgirsti „kurkimą“ – tai naktinis pušynų gyventojas lėlys.
Lūšys vienintelės Lietuvoje laukinėje gamtoje gyvenančios katinių šeimos atstovės. Jos veiklios ištisus metus – laipioja medžiais, grobį medžioja dažniausiai sutemus ir paryčiais, bet kai alkanos gali medžioti ir dieną.
Kokia giria be vilkų?! Jie, kaip ir lūšys, medžioja prieblandoje ir naktį, o paryčiais grįžta į guolį, kurį ruošia atokesnėse miško tankmėse. Ar žinote, kad vilkai ištikimi – jie visa gyvenimą gyvena su ta pačia pora ir nepalieka savo šeimų?
Vienintelė vieta Lietuvoje
Šimonių girios biosferos poligone yra trys draustiniai.
Šventosios kraštovaizdžio draustinis buvo įsteigtas 1974 metais, kad būtų išsaugotas Šventosios upės slėnio kraštovaizdis, kuriame yra minėta Mikierių atodanga, salpinių – užliejamų pievų.
Pelyšos geologinio draustinio plotas – vos 60 hektarų, tačiau čia, Pelyšos upelio krantuose yra devono periodo atodangų, – galima aptikti priešistorinių laikų šarvuotųjų ir riešapelekių žuvų liekanų.
3180 ha Iženo telmologinis draustinis įsteigtas 1974 metais, kad būtų išsaugota vertinga pelkės ekosistema, su pelkiniu mišku ir pelkių buveinėmis, ten augančiais savitais augalais.
Be draustinių Šimonių girioje yra ir kitų, ne mažiau įspūdingų dalykų: 2012 metais Anykščių regioniame parke dirbusi ekologė Dovilė aptiko Lobelio čemerį, dabar jis vadinamas baltuoju čemeriu. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur auga šis pakerintis, net 50 ir daugiau metų išgyvenantis augalas. Pernai Šimonių girioje augo daugiau kaip 60 kerų čemerių ir net apie 20 jų žydėjo! Tai stebėtina, nes čemerys pražysta tik sulaukęs tik 5 – 16, kartais specialistai nurodo, kad net 30 metų!
Kaip atpažinti čemerį? Jis išaugina trumpus storus šakniastiebius, o pats išauga net iki 50 – 170 centimetrų aukščio. Žydi birželį arba liepą. Dauginasi ir plinta vėjo nešiojamomis sparnuotomis sėklomis. Botanikė D. Martinavičiūtė teigia, kad didžiausia grėsmė šiems augalams – per ankstyvas šienavimas ir dirvos suardymas.
„Šimonių giria – mūsų protėvių palikimas, kurioje auga šimtamečiai medžiai, namus randa reti augalai ir gyvūnai. Kad ši giria ir toliau oštų, neužtenka vien gamtosaugininkų darbo, kiekvienas mūsų savo elgesiu galime prisidėti saugodami šią girią, kad ateinančios kartos ją rastų dar gražesnę ir turtingesnę“, – ragina botanikė D. Martinavičiūtė.
Šimonių girioje yra įrengta pėsčiųjų takų, žygius rengia Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos specialistai. Keliaukite su jais – ne tik pamatysite girios gyventojų, bet ir nepažeisite trapios gamtos.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos specialistų nuotraukos