Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797) vardas šiandien puikiai žinomas daugeliui Lietuvos gyventojų. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga sužinoti, kodėl šis vardas toks svarbus viso pasaulio žydams.
Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė Sialiecų kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje, religinių mokslininkų šeimoje. Elijo ben Saliamono Zalmano gabumai ėmė skleistis ankstyvame amžiuje ir, trumpai pasimokęs pradinėje žydų religinėje mokykloje – chederyje, jis jau nuo septynerių metų išvyko studijuoti pas Kėdainių rabiną Moišę Margalijotą. Išskirtiniai gabumai jam leido anksti pereiti prie savarankiškų studijų. Vilniaus Gaono asketizmas tapo vienu ryškiausių jo asmenybės bruožų: didžiąją savo laiko dalį jis skyrė individualioms studijoms. Tačiau net ir toks uždaras gyvenimo būdas nesustabdė sklindančio garso apie jo neįtikėtiną išmintį. Nepaisant kuklumo, Vilniaus Gaonas buvo laikomas autoritetu ir kiti Europos religiniai išminčiai kreipdavosi į jį prašydami išspręsti tarp jų kilusius religinius disputus.
Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. Išminčius, net ir susikoncentravęs į religinių tekstų studijas, turėdamas svarbų tikslą stodavo jo ginti. Vilniaus Gaonas tapo lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju ir yra žinomas dėl kovos prieš chasidizmą – judaizmo judėjimą, kuris kritikavo griežtą religijos asketizmą, siekė pakeisti apeigų tvarką ir formą, mažesnę reikšmę teikė religinių tekstų studijoms. Vilniaus Gaonas chasidizmą vertino kaip ereziją ir jo autoritetas prisidėjo prie to, kad Lietuvoje chasidizmas nesusilaukė tokio sekėjų skaičiaus kaip kitose žydų bendruomenėse, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje šis judėjimas ir prasidėjo. Dėl savo priešinimosi chasidizmui Lietuvos žydai vadinami mitnagedais (hebr. prieštaraujantis).
Vilniaus Gaonas gali būti klaidingai įsivaizduojamas kaip bendruomeninė figūra, einanti svarbias oficialias pareigas mieste. Tačiau iš tiesų jokių oficialių pareigų jis niekada neturėjo: nebuvo nei miesto rabinas, nei religinio teismo teisėjas ar ješivos – dvasinės rabinų seminarijos – vadovas. Nepaisant to, jis buvo didžiausias religinis ir moralinis autoritetas. Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gaonui gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo parašyta knyga, nes visą savo dėmesį jis skyrė studijoms. Visi išminčiui priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.
Vilniaus Gaono asmenybę supo ir vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Viena jų Vilniuje sklandė ilgus metus ir tarpukariu vis dar buvo nemažai pasakojančių, kad Vilniaus Gaonas nulipdė Golemą (žydų folklore paplitusią mitinę būtybę iš molio) ir, pasitelkęs žinias bei išmintį, atgaivino molinę būtybę įdėdamas lapelį su specialiu užrašu į jos galvą. Vilniaus Gaonas pasitelkė Golemo pagalbą norėdamas aprūpinti Vilniaus žydus žuvimi šabo vakarienei ir siekdamas apsaugoti nuo antisemitinių išpuolių. Kai laikai tapo ramesni ir mieste žuvies nebetrūko, Vilniaus Gaonas išėmė lapelį iš Golemo galvos, vėl jį paversdamas negyva moline figūra. Tarpukariu Vilniaus žydai pasakojo, kad molinė figūra vis dar guli Vilniaus Didžiosios sinagogos palėpėje ir, kai mieste vėl ateis sunkūs laikai, jeigu tik atsiras kitas toks pat išminčius kaip Vilniaus Gaonas, jis vėl galės atgaivinti molinę figūrą, kad ši padėtų miesto žydams.
Taigi Vilniaus Gaonas tapo šio miesto žydams simboline figūra, įkūnijančia viltį ir tikėjimą. Vilniaus Gaonas nebuvo šioje vietoje atsitiktinai atsiradęs išminčius – tokią asmenybę subrandino ir išugdė būtent Vilniaus dvasia, o jo vardas ir autoritetas įrašė ir paties Vilniaus vardą tarp svarbiausių žydiškų centrų pasaulyje.
Gaonas mirė Vilniuje, buvo palaidotas dabar panaikintose senosiose žydų kapinėse, vėliau perlaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse (Sudervės kelias 28). Čia pastatytas mauzoliejus, viso pasaulio žydų lankoma vieta, kur tikintieji lyg prie Raudų sienos Jeruzalėje, palieka raštelius su norais, tikėdamiesi jų išsipildymo.
Gaonas parašė apie 70 traktatų, kuriuose nagrinėjo visų religinių sričių problemas; dauguma Gaono veikalų išleisti tik po jo mirties.
Gaonas išgarsino Vilnių pasaulyje, jis ilgam tapo dvasiniu žydų centru, o visoje Lietuvoje pradėta masiškai steigti ješivas.
Vilniaus Gaono gyvenimui, kūrybai, žydų religinės minties raidai skirta nemažai įvairių mokslinių ir populiarių monografijų, publicistinių straipsnių. Publikacijos skelbtos jidiš, vokiečių, ispanų, prancūzų, italų, arabų ir japonų kalbomis. Vilniaus Gaono gyvenimas ir veikla, lietuvių kalba, išsamiausiai atskleidžiami Mejerio Šubo monografijoje „Talmudinio mokslo žvaigždė“.
1997 m. rugsėjo 10-12 Vilniuje buvo surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai“, skirta Gaono 200-osioms mirties metinėms, o jos medžiaga surinkta ir išspausdinta atskira knyga. Apie Vilniaus Gaoną rašoma leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“, Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011).
1997 m. rugsėjo 12 d., minint 200-ąsias Gaono mirties metines, prie namo Žydų g. 3 (Senamiesčio seniūnija) pritvirtinta memorialinė lenta, kurioje rašoma, Vilniaus Gaonas Elijahu gyveno čia stovėjusiame name.
1997 m. rugsėjo 12 d. Vilniuje, netoli namo Žydų g. 5, atidengtas paminklas-biustas Vilniaus Gaonui, kurį, remdamasis jau anksčiau sukurtu skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio gipsiniu modeliu, sukūrė skulptorius Mindaugas Šnipas.
Senamiestyje, šalia Žydų g., yra Gaono vardu pavadinta gatvė, kuriai toks pavadinimas grąžintas 1989 m.
Vilniuje veikia Vilniaus Gaono žydų muziejus. Šis vardas muziejui suteiktas 1997 m., minint 200-ąsias žydų išminčiaus mirties metines.
2019 metais išleista Ryčio Sabo knyga, „Gaono kodas“.
Projekto partneris: Vilniaus miesto savivaldybė