Valanda atgal atsukome laikrodžius ir dvikova tarp vasaros ir žiemos laiko šalininkų bus pamiršta iki pavasario. Tačiau ši tema, pasirodo, gali įkvėpti ir kur kas kūrybiškesnei veiklai. Alytuje įsikūrusi antikvarinių, vintažinių ar tiesiog senovinių baldų parduotuvė ,,Senovės prabanga“ šios aktualijos proga spalio 29 d. pakvietė į senovinių laikrodžių parodą „Sugrįžtantis laikas“ ir siūlo, panirus į daugybės laikrodžių tiksėjimo muziką, į laiką pažvelgti filosofiškai. Juk kiek berodytų laikrodžiai, mes laiko niekada neturėsime nei daugiau, nei mažiau, tad kartais tiesiog tereikia išmokti mėgautis situacija ir energiją nukreipti pozityviems dalykams kurti.
Daugiau gerų emocijų
Taigi ši paroda, diskusijų apie laiką fone, atsirado iš noro visiems pasiūlyti daugiau gerų emocijų, dar daugiau – ja norima parodyti laikrodžių įvairovę, erdviai išeksponavus atskleisti jų grožį, pristatyti tuos, kurių lankytojai dar niekada nematė. Nors ir parodoje atsidūrė toli gražu ne visi laikrodžiai, o tik senesni, įdomesnio dizaino, retesni, labiau įkvepiantys į juos pažvelgti kultūriškai ir, be abejo, kaip į puikią interjero detalę.
Laikrodžių rūšių įvairovė
Juo labiau, kad laikrodžiai kaip ir baldai, turi savo stilistiką ir labai išreikštai atliepia laikmetį nuo baroko iki Art deco ar modernizmo, arba nuo savo atsiradimo iki šių laikų. Jau nekalbant apie jų rūšis: muzikaliai tiksintys ir skambantys sieniniai, beveik baldą atstojantys – statomi ant grindų, labai įvairios stilistikos staliniai: nuo didžiulio skulptūriško Art deco iki mažyčio žadintuvo, marmuriniai lakoniškų formų židinių laikrodžiai ir t.t..
Nutiksėję porą šimtmečių
Medžiagos, iš kurių buvo gaminami laikrodžiai, irgi labai skirtingos ir jų įvairovė puikiai matoma parodoje, apžiūrint per 60 laikrodžių: mediniai, bronziniai, žalvariniai, emalio, stikliniai, marmuriniai, akmeniniai ar net plastiko. Seniausiam iš jų – pastatomam laikrodžiui iš Belgijos jau geri 200 metų, kiti kiek jaunesni, bet 100 metų nutiksėję daugelis. Beje, 90 procentų laikrodžių, eksponuojamų parodoje, yra veikiantys.
Vakarų Europa myli laikrodžius
Kaip sakė „Senovės prabangos“ direktorius Raimundas Pocius, Lietuvą dauguma šių laikrodžių pasiekė iš Vakarų Europos: Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos, kur jie tebėra gana populiari interjero detalė. Domina laikrodžiai ir lietuvius, tačiau visi ieško kažko išskirtinio, reto, originalaus. Paklausą turi Art deco stiliaus laikrodžiai, lakoniškų formų moderno stiliaus laikrodžiai, klasikos mėgėjai renkasi skulptūriškus ir labai puošnius bronzos ar žalvario laikrodžius, vis dar mėgstama laikrodžiais puošti židinius. Pakabinami laikrodžiai dėžutėse domina sodybų pirkėjus, ieškančius jaukumo ir praeities stilistikos savo šiandienos namuose.
Visas laikas – mūsų
Šiandien, kai vis dažniau laiko žvalgomės į mobiliuosius telefonus, kai namuose kur kas mažiau tiksėjimo, senovinių laikrodžių paroda visomis prasmėmis suskamba dar įvairesniais ,,garsais“: istorijos, kultūros, akiračio plėtimo, grožio ir meistrystės supratimo. O atsisėdus į parodos prisiminimų kėdę bus galima tiesiog paklausyti laikrodžių rodyklių šnarėjimo ir prisiminti pačią gražiausią savo gyvenimo akimirką. Laikas daug ką atima, bet dar daugiau – dovanoja, o sugrįžtantis laikas visada dosnus prisiminimų. O kas dėl vasaros ir žiemos laiko dvikovos, tai kol niekas nesikeičia lieka būti filosofais: bet koks sprendimas mums laiko nei pridės, nei atims, todėl geriau aplankykite parodą ir prisilieskite prie amžinos laiko tėkmės per nuostabią laikrodžių istoriją.
Iš pirmųjų laikrodžių istorijos
* Saulės laikrodis – seniausias mums žinomas laikrodis, o šumerai buvo pirmieji, kurie matavo laiką naudodami saulės laikrodžius. Saulės laikrodis buvo į žemę įsmeigtas stulpas (gnomonas), o aplink jį buvo nurodytos padalos (valandos). Pagal nuo stulpo metamą šešėlį buvo galima nustatyti laiką.
* Vandens laikrodis arba klepsidra (gr. „laiko vagis“), matavo laiko trukmę pagal ištekančio skysčio kiekį. Daugiau nei šimtmetį šie laikrodžiai įvairiose šalyse tarnavo žmonijai. Archeologinių tyrimų duomenimis, paprasčiausios formos vandens laikrodžiai jau egzistavo Babilone ir Egipte maždaug XVI a. prieš Kristų.
* Ugnies laikrodis matavo laiką pagal lempoje sudeginto aliejaus kiekį arba vašką žvakėje. Ugnies laikrodis buvo patogus naudoti patalpose, kur nepučia vėjas, be to, dar galėjo apšviesti patalpą. Ant kokybiškai pagamintos žvakės buvo daromos žymės ir pagal žvakės degimo laipsnį nustatomas laikas. Į klausimą: „Kiek dabar valandų?“ buvo atsakoma: „Dvi žvakės“. Ir tai atitikdavo apie trečią valandą nakties, nes visa naktis buvo padalinta į tris žvakes.
* Smėlio laikrodis atsirado maždaug prieš tūkstantį metų. Jo veikimo principas pagrįstas tuo, kad tiksliai sukalibruotas upės smėlis reguliariais intervalais prasiskverbia pro siaurą angą. Tačiau šie laikrodžiai turėjo trūkumą: iš viršutinės ertmės į apatinę supylus smėlį, juos reikėjo apversti. Todėl plačiausiai jie buvo naudojami laivuose ir mokslinėse laboratorijose. Šiais laikais ir toliau naudojami kaip paprasti ir patogūs laikmačiai.
Paroda „Sugrįžtantis laikas“ veiks iki lapkričio 30 d., Pievų 4, Alytus, tel. pasiteirauti +370 604 18688
„Senovės prabangos“ inf.
