Samuelio Bako santykis su Vilniumi visada buvo sudėtingas. Toks sudėtingas, kokį gali patirti tik žmogus, išgyvenęs čia ir rojų, ir pragarą.
Gimęs 1933 metais lenkiškame Vilniuje žydų dantų techniko Jono ir šeimos versle dirbusios Mitos Bakų šeimoje, vienturtis Samekas tėvų ir senelių buvo auginamas taip, kad visas yra jo. „Motina įtikino mane, kad esu privilegijuotasis, kad gyvenu rojuje ir esu visiškai jo nusipelnęs. Tėvai norėjo duoti man viską, ką tik gali“, rašo S. Bakas savo atsiminimų knygoje „Nutapyta žodžiais“.
Tas pasaulis netrukus ėmė keistis. Lenkų valdomą Vilnių atsiėmė nepriklausoma Lietuva, netrukus jame jau šeimininkavo sovietai, nacionalizavę mylimiems seneliams priklausiusį turtą. Kai Vilnių užėmė naciai, mažajam Samekui buvo aštuoneri. Rojus po truputį ėmė virsti pragaru.
Abu seneliai, tėčio tėtis Chaimas ir mamos tėtis Chonė, žuvo iškart, tą pačią 1941-ųjų vasarą. Močiutės Rachelė ir Šifra, geros draugės nuo jaunystės, net gete besidalinusios duonos kriaukšle ir gultu, su savo vyrais Paneriuose „susitiko“ po kelių mėnesių, rudenį.
Samuelio Bako šeimai kurį laiką pavyko išvengti geto: globojami sesers Marijos jie slėpėsi benediktinių vienuolyne. Šį pastatą nuo gimtųjų namų Vilniaus gatvėje skyrė tik Šv. Kotrynos bažnyčia ir Moniuškos skverelis. Po kelių mėnesių uždarius vienuolyną, vienintelė vieta, kur galėjo apsistoti žydai, liko getas. Bakai rado prieglobstį Ligoninės gatvėje, 7-to namo, kuriame dabar įsikūręs restoranas „La Pergola“, kiemo gale. Būtent čia buvo atskleistas mažojo Sameko talentas piešti.
Gete neturėdamas priemonių, berniukas piešė ant tuščių Pinko – žydų bendruomenės knygos – lapų. Tai turėjo būti gyvas liudijimas tuomet, kai geto nebeliks, manė suaugusieji, skatinę vaiką vaizduoti savo išgyvenimus. Kuomet geto aktyvistai ėmėsi organizuoti kalinių darbų parodą gete, dešimtmečio dailininko piešiniai sudarė didžiąją dalį visų eksponatų ir laimėjo apdovanojimą. Taip gete atsirado dar viena žvaigždė – Samuelis Bakas, rašė žymus poetas Abraomas Suckeveris.
„Vargas su talentingais vaikais toks, kad laikui bėgant talentas išgaruoja ir lieka tik vaikas“, kartodavo Samueliui mama, kad šis, matyt, pernelyg neriestų nosies. Talentas neišgaravo, bet mažo berniuko iš geto išgyvenimai nuolat išnyra daugelyje jo – jau suaugusio dailininko – paveikslų.
Samuelis Bakas ilgai nedrįso sugrįžti į savo gimtąjį miestą, bet apsilankęs pirmąkart, važiuoja čia vėl ir vėl. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre įsikūrė ir Samuelio Bako muziejus, kuriame eksponuojama beveik keturios dešimtys dailininko dovanų paveikslų.
Mylimų senelių ir tėvo, kurio, kaip jis pats sakosi, taip ir nespėjo geriau pažinti, netektis, bendraamžių žūtys vaikų akcijose, namų praradimas ir nerūpestingos vaikystės miesto virsmas į Dovydo žvaigždėmis paženklintą kalėjimą tiesiog smeigia į širdį iš jau brandaus ir žinomo pasaulinio garso dailininko Samuelio Bako paveikslų.
O štai maršrutas (apie 5 km) norintiems patyrinėti Samuelio Bako Vilnių savarankiškai.
(A) Pradžia: Samuelio Bako vaikystės namai, Vilniaus g. 39 (buv. Vilniaus g. 10)
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Samuelio Bako šeima gyveno Vilniaus gatvėje, pastate, kur dabar įsikūrę Mokytojų namai, priešais Šv. Kotrynos bažnyčią. Iš čia jie visi lietingą 1941 metų rugsėjo dieną buvo išvaryti į Didįjį getą.
Neaukštas mūrinis Eduardo epochos stiliaus namas, anksčiau pilkas, o dabar sovietine mada nudažytas auksine ochros spalva, su baltais architektūriniais elementais. (…) Pro geležines grotas žvelgiu į kiemą. Jis gražiai atnaujintas. Nelygūs grindinio akmenys pakeisti kvadratinėmis plytelėmis. Gilumoje stovi panašus į sceną paaukštinimas, jis apsuptas kėdžių, tarytum po valandėlės čia turėtų prasidėti spektaklis. Koks – muzikos, teatro? O gal džiazo koncertas? Bet tikriausiai ne toks, koks čia vyko pilką, lietingą 1941 m. rudens dieną, kai Motina ir aš bei kiti name gyvenantys žydai buvome išvaryti į prilytą kiemą. Permirkę iki paskutinio siūlelio, drebėdami iš šalčio ir baimės, laukėme mus apsupusių esesininkų ir lietuvių policininkų įsakymų.(…) Nuleidęs akis pamačiau nuo lietaus lašų virpančiose balose atsispindinčius langus, pro kuriuos tylomis į mus žvelgė kaimynai krikščionys. [1;18]
(B) Moniuškos skveras Vilniaus gatvėje.
Prižiūrimas guvernantės Samekas dažnai išeidavo į priešais namą buvusią aikštelę pažaisti.
Vidury aikštės stovėjo aukštas kolonos formos pjedestalas su marmuriniu barzdoto vyro baltomis be jokios išraiškos akimis biustu. Vienintelis dalykas, kuris dabar buvo likęs Moniuškai, – tai stebėti kelias aukles su vežimėliais ir vaikus, bėgiojančius apie jo paminklą. Vargšas berankis ir bekojis muzikas mane labai sudomino. Jaučiau, kad anatominiu požiūriu jis smarkiai skiriasi nuo Madonos, šventųjų ir angelų figūrų, (…) maniau, kad su bejėgiu kompozitoriumi, stovinčiu ant to paminklo, buvo baisiai neteisingai pasielgta. [1; 292]
(C) Vaikystės kelias pas senelę, Vilniaus g. – Trakų g.
Pas senelius Chonę ir Rakelę Samekas pirmiausiai eidavo gatvele už vienuolyno, vėliau prasukdavo pro senus rūmus su balkonu, kurį laikė dvi atlantų figūros. Vilniuje jos buvo vadinamos balvanes.
(D) Samuelio Bako muziejus Naugarduko g. 10
2017 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejuje buvo įkurtas Samuelio Bako muziejus. Autoriaus kūriniai – tapybos darbai, litografijos, koliažai, piešiniai tušu, pieštuku, kreidelėmis, eskizai ir piešiniai, sukurti Vilniaus gete ant senovinės žydų bendruomenės kronikos (Pinko) puslapių. Kolekcijoje apie 170 kūrinių, muziejaus ekspozicijoje galima pamatyti per 30 darbų, atspindinčių meninę raidą nuo vaikystės iki brandaus amžiaus.
Muziejus lankomas: pirmadienis- ketvirtadienis 10:00-18:00, penktadienis ir sekmadienis – 10:00-16:00, šeštadienis – išeiginė. Kaina – 4 eurai, su nuolaida – 2 eurai.
Daugiau informacijos: Samuelio Bako muziejus
(E) Bakų šeimos namai Didžiajame gete Ligoninės g. 7
Bakų šeima gavo vietą šio namo kiemo gale, bute už surūdijusių durų. Čia pat gyveno ir mokytoja Rochelė, pažintis su kuria lėmė Samuelio, kaip geto dailininko, šlovę. Rochelė mokydavo berniuką privačiai, nes geto mokykla buvo perpildyta, vaikai neturėjo vadovėlių, sėdėdavo ant grindų ir veikiau gaudydavo vienas kito utėles, nei ruošdavo pamokas. „Tu tokiame spektaklyje nedalyvausi“, nusprendė mama ir paprašė mokytojos Rochelės pagalbos.
Penkis, o gal šešis kartus per savaitę lipdavau į mūsų namo Ligoninės g. 7 palėpę, pereidavau dar tris palėpes, nulipdavau du aukštus žemys ir pasibelsdavau į buto, kuriame su daugybe kitų žmonių gyveno Rochelė, duris. Ji mokydavo mane vakarais, praleisdavau pas ją valandą, dvi, kartais tris. (…) Mokė ji mane jidiš ir lenkų kalbų rašybos, aritmetikos ir daugelio kitų dalykų. Labiausiai mėgau geografiją, jos padedamas iškeliaudavau už ankštų mūsų geto sienų. [1;54]
(F) Buvęs Geto teatras (dab. Valstybinis jaunimo teatras), Arklių g. 5
Gyvendamas gete Samekas daug piešė. Pamačiusi piešinius, Rochelė supažindino jaunąjį dailininką su poetais Abraomu Suckeveriu ir Šmerke Kačerginskiu.
–Kas yra ekspresionizmas? – tyliai, tačiau primygtinai jis manęs paklausė. (…) – Aš vakar buvau skaityklos salėje Strašūno gatvėje 6, kreipėsi jis į mane jidiš kalba. – Ten vienoje knygoje perskaičiau žodį ekspresionizmas, bet jo nesupratau. Paklausiau mokytojos, tačiau ji pasakė, kad pasiteirausime Jūsų, ką tai reiškia.
Mėginau jam paaiškinti, tačiau mano žodžių berniukas nesuprato.
̶ Tuomet, ̶ nutraukė jis mano aiškinimą, ̶ nupieškite tai.
̶ Negaliu to padaryti, bičiuli, ̶ atsakiau jam.
̶ Kaip taip galima ̶ nenupiešti to, ką išmanai?
Tą vakarą sužinojau, kad gete atsirado dar viena žvaigždė. [2; 124]
Netrukus poetai geto teatre surengė dailės parodą. Daugiausia buvo eksponuojama dešimtmečio Samuelio Bako kūrinių. Jis gavo ir parodos apdovanojimą.
(G) Buvusi priverstinio darbo stovykla HKP, Subačiaus g. 47 ir 49
1943-ųjų rugsėjo mėnesį, likviduojant Didįjį getą, Bakų šeimai nepaprastai pasisekė. Juos išvežė ne į Panerius, o į HKP – darbo stovyklą Subačiaus gatvėje.
Einame vartų, jungiančių du pailgus namus, link. Šalia – žemos dirbtuvės iš medžio ir skardos. Teritorija aptverta aukšta spygliuotos vielos tvora, pačiame viduryje – du niūrūs plytiniai pastatai su didele atvira erdve tarp jų. Anksčiau juose gyveno vargšai ir benamiai, dabar tai bus mūsų namai. Simetriškų mažų langų eilės daro tuos namus panašius į kalėjimą. [1; 58]
(H) Memorialo žydų gelbėtojams, Pasaulio tautų teisuoliams, vieta, Onos Šimaitės g.
1944 metų kovo 27 dieną HKP stovykloje įvyko Vaikų akcija, kuomet visi geto vaikai ir kai kurių jų mamos buvo išvežti sušaudyti į Panerius. Karas ėjo į pabaigą, papildomų burnų visiškai nereikėjo.
Sameko tėvams pavyko vaiką paslėpti, bet stovykloje jį palikti buvo pavojinga: paklaikę vaikų netekę kaimynai lengvai galėjo juos išduoti. Buvo sutarta Sameką išnešti maiše ir per samdytus žmones nuvežti jį katalikei tetai Janinai. Iš geto pabėgo ir Sameko mama Micia. Kurį laiką pasislapstę pas giminaitę, Samekas su mama gavo prieglaudą vienuolyne. Čia juos priglaudė trys gelbėtojai, vėliau pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais: Juozas Stakauskas, Vladas Žemaitis ir Marija Mikulska.
(I) Pabaiga: benediktinių vienuolynas, Šv. Ignoto 5.
Su benediktinių vienuolynu ir vienuole Marija Bakų šeima jau buvo pažįstami. Jos globojami jie čia slapstėsi keletą mėnesių nacių okupacijos pradžioje, vėliau vis tik turėjo išsikraustyti į getą. Dabar, 1944 metų kovo mėnesį, vienuolyne buvo įkurdintas nacių Gestapo archyvas, į kur buvo vežami užkariautų teritorijų dokumentai. Archyve darbavosi kunigas, istorijos profesorius Juozas Stakauskas, jo padėjėjas Vladas Žemaitis ir vienuolė sesuo Marija Mikulska. Pastarosios pagalba Samekas su mama gavo vietą už knygų šūsnių ir lentynų įrengtoje slėptuvėje. Joje tuo metu jau slėpėsi devyni žmonės. Šioje slėptuvėje visi išgelbėtieji sulaukė karo pabaigos.
Prisiglaudėme dideliame buvusiame miegamajame skliautuotomis lubomis, jo įskilęs tinkas buvo užteptas kalkėmis. Abu langai iki pat paskutinio stiklo uždengti knygomis ir užstumti dviem sunkiomis drabužių spintomis. Šios dar buvo pridėtos papildomų tomų, kad apsaugotų mus nuo atsitiktinių kulkų ir artilerijos sviedinių skeveldrų. Kiti baldai buvo iš knygų ir iš tomų įrištų dokumentų, sukrautų mūsų gyvenamojoje erdvėje. Lovas atstojo iš knygų padarytos platformos, stalas ir kėdės buvo iš to paties. Tarsi beprotiška popierinė pasakų šalis. [3; 44]
Panerių memorialas, Agrastų g. 15A
Turintiems automobilį rekomenduoju nuvykti į Panerius, kur buvo nužudyti Samuelio Bako seneliai, kiti šeimos nariai ir artimieji. Holokausto memoriale yra paminklas, skirtas paskutiniams nacių čia nužudytiems žydams, tarp jų – ir Sameko tėčiui Jonui.
Likus maždaug savaitei iki nacių pasitraukimo iš Vilniaus (1944.07.05) buvo nužudyti paskutiniai kaliniai iš priverstinio darbo stovyklų HKP ir “Kailis” bei Vilniaus karo ligoninės gydytojai žydai, iš viso apie 1000 žmonių.
Paminklas šioms aukoms atminti buvo pastatytas buvusios geto kalinės Rachilės Margolis (1921-2015) iniciatyva ir lėšomis
Literatūra:
- Bakas, Samuelis. Nutapyta žodžiais. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009.– 424 p.
- Suckeveris, Abraomas. Iš Vilniaus geto. – Vilnius: Versus aureus, 2011.– 248 p.
- Slėptuvės aristokratai. Sudarė Rimantas Stankevičius. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2003. – 92 p.
Autorė: Aušra Mikulskienė
Projekto partneris: Vilniaus miesto savivaldybė