Nedideliame Kalnalio kaimelyje (Kretingos rajone) stovi senutėlė bažnyčia. Pavadinta šv. Lauryno vardu, ji garsi tuo, jog čia buvo pakrikštytas Žemaičių vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas ir blaivybės idėjų skleidėjas Motiejus Valančius.
„Bažnyčia stovi labai gražioje vietoje – didžiulės aukštumos šiauriniame gale, kuri, žiūrint nuo Salantų pusės, atrodo kaip didžiulis kalnas. Dėl to ta vietovė buvo pradėta vadinti Kalnaliu – dideliu kalnu. Nors paprastai žodis Kalnalis kildinamas iš mažybinės formos kalnelis, tačiau iš tiesų šiaurės vakarų žemaičiai iš kuršių perėmė priesagą „–al“, kurią naudojo didybinei formai nusakyti“, – vietovės pavadinimo kilmę aiškina istorikas Julius Kanarskas.
Jis pasakoja, jog XVII a. – XVIII a. pr. ant to kalno jau stovėjo medinė koplyčia. Toje vietoje buvo Klausgalvų kaimo kapinaitės, kurių viduryje ji ir buvo pastatyta.
Pirmąją bažnyčią sudegino žaibas
1777 m. kunigaikštis Andrejus Oginskis, administravęs Platelių dvarą, koplyčios vietoje nusprendė statyti bažnyčią, mat tuo metu Kalnalio teritorija priklausė minėto dvaro valdoms. J. Kanarsko nuomone, tokį sprendimą lėmė geografinės sąlygos. „Nors visai netoli buvo Salantų bažnyčia, ji net matosi žiūrint nuo Kalnalio, tačiau platus Salanto slėnis dažnai buvo apsemiamas – pavasarį, rudenį, liūčių metu. Tokiomis aplinkybėmis vietiniai žmonės per apsemtą slėnį negalėjo patekti į bažnyčią. Manau, kad dėl to atsirado koplyčia, o vėliau – ir bažnyčia“, – teigia pašnekovas.
Taigi XVIII a. pab. A. Oginskio iniciatyva pastatoma medinė bažnyčia, tačiau 1882 m., kirtus žaibui, ji sudegė. Iki šiol nėra išlikę duomenų, kaip tiksliai ji atrodė, tačiau istorikas J. Kanarskas spėja, kad ji buvo labai panaši į dabar stovinčią: tokio paties kryžminio plano, kadangi būtent tokio tipo bažnyčios tuo laikmečiu buvo statomos šiame Žemaitijos regione.
Įdomus faktas – tai, jog apdegę bažnyčios rąstai buvo panaudoti klebonijos pastatui. „Vienais metais teko lankytis remontuojamoje klebonijoje ir aptikome, kad visi jos rąstai yra apdegę“, – atskleidžia pašnekovas.
Prie atstatytos bažnyčios – unikali varpinė
Sudegusios Kalnalio šv. Lauryno bažnyčios vietoje netrukus iškilo kita – parapijiečiai 1883 m. pastatė naują bažnyčią, stovinčią iki šiol. Jai buvo naudojama mediena iš Klausgalvų kaimo miško, kur šiandien plyti laukai.
Priešais bažnyčią stovi viena dailiausių ir grakščiausių varpinių Žemaitijoje. Trijų pakopų piramidės formos, medinė, su balkonėliu virš pagrindinio įėjimo. „Balkonėlis liudija, kad didelių švenčių metu, kai susirinkdavo daug tikinčiųjų ir jie visi netilpdavo į bažnyčią, šį balkonėlį kunigas naudodavo tarsi sakyklą ir iš jo sakydavo pamokslus“, – pasakoja istorikas J. Kanarskas.
Virš varpinės ir bažnyčios kyla kaltiniai ažūriniai kryžiai – XIX a. kryždirbystės paminklas. Prie šių kryžių apačioje prikaltos ir jų nukalimo datos: bažnyčios kryžiaus – 1883 m., varpinės – 1884 m. Tai liudija, jog abu pastatai buvo pastatyti panašiu metu, tik varpinė – metais vėliau.
Istoriko teigimu, įdomus bažnyčios komplekso objektas yra tvora, juosianti bažnyčios ir varpinės teritoriją. Ji nėra, kaip įprastai, sumūryta iš akmenų, o tiesiog sukrauta iš palaidų akmenų tarsi pylimas. „Šis unikalus bažnyčios su varpine ir tvora kompleksas yra laikomas paminklu, registruotu kultūros vertybių registre“, – sako pašnekovas.
Bažnyčioje pakabinta atminimo lenta, kur senąja žemaičių kalba lenkiškais rašmenimis spaudos draudimo laikotarpiu užrašytos bažnyčios pastatymo aplinkybės ir istorija. „Tai unikalus žemaičių ir lietuvių kalbos rašytinis palikimas, saugotinas kaip kultūros paveldo objektas”, – teigia istorikas.
Valančiaus krikšto vieta
Nors įdomi kaip kultūrinis objektas, Kalnalio bažnyčia visgi garsiausia tuo, jog 1801 m. vasario 17-ąją čia buvo pakrikštytas tuomet dar būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius. Kretingos muziejuje saugoma autentiška pirmoji bažnyčios krikšto metrikų knyga, kurioje ir yra įrašas apie šį įvykį. Būtent šiame dokumente paminėta, kad pakrikštytasis gavo du vardus – Motiejaus ir Kazimiero. „Tačiau vėliau, kunigui ar raštininkui perrašant knygą, praleistas antrasis vardas. Dėl šios klaidos Motiejus Valančius vargo įrodinėdamas, jog turi du vardus“, – pasakoja J. Kanarskas.
Pasakojama, kad tuomet, kai jau tapo kunigu, M. Valančius šioje bažnyčioje laikė ir vienas pirmųjų savo mišių. Iš pagarbos vyskupui, Kalnalyje jo vardu pavadinta ir gatvė, o J. Kanarskas atskleidžia, jog Motiejaus Valančiaus gatvė tęsiasi net per kelis kaimus. „Ji prasideda Nasrėnuose, kur vyskupas gimė, toliau tęsiasi Kalnalyje, o užsibaigia Salantuose. Tik Klausgalvuose šio kelio atkarpa vadinama Žemaičių gatve, o Barzdžiuose – neturi vardo. Manau, kad ir Barzdžių atkarpa kada nors bus pavadinta vyskupo vardu“, – svarsto J. Kanarskas.
Su visais Žemaitijos kelio istoriniais-religiniais objektais ir šiam projektui sukurtais maršrutais lankytojai iš anksto gali susipažinti internete zemaitijoskelias.lt arba į išmanųjį telefoną atsisiuntę nemokamą mobiliąją aplikaciją „Žemaitijos kelias“. Čia rasite ne tik visą lankytinų vietų sąrašą, bet ir kiekvienos jų aprašymus, įdomias susijusias istorijas ir nuotraukas, bet ir iš anksto paruoštus 6 teminius skirtingo ilgio maršrutus, papildytus audiogidais.
