Šalčininkų kraštas garsėja giliomis religinėmis tradicijomis, todėl rajone daug šimtamečių bažnyčių, kurios yra ne tik religinis, tačiau ir istorinis – architektūrinis paveldas.
Viena įspūdingiausių – akmeninė Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia su 40 m aukščio varpine, pastatyta 1847-1852 m., pagal žinomo istoriko ir inžinieriaus Teodoro Narbuto projektą. Bažnyčios šventorių juosią akmenų tvora, o abiejuose varpinės šonuose įkomponuoti dveji vartai – tai išskirtinė ir ypač reta architektūrinė kompozicija. Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje galima pamatyti daug XVIII-XIX a. dailės paminklų, tarp kurių vertingi respublikinės reikšmės paveikslai: kunigo R. Kalinovskio portretas, „Kristaus žengimas į dangų“ ir „Marija“.
Dėmesio verta ir viena seniausių Šalčininkų rajono bažnyčių – Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo. Medinė bažnyčia pastatyta 1770 m., joje išlikę penki tų laikų šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, XVIII a. antros pusės vertingos molbertinės tapybos darbų, čia galima aptikti savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių. Pagrindinį altorių puošia žymios Tabariškėse gyvenusios dailininkės Anos Krepštul nutapytas Šv. Mergelės Marijos su kūdikiu Jėzumi paveikslas. Priešais bažnyčią stovi XVIII a. medinė varpinė su vartais, kuri kartu su bažnyčia sudaro gražų Lietuvos medinės sakralinės architektūros ansamblį.
Įspūdingoji akmeninė Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia tokia, kokią galime aplankyti dabar, buvo pastatyta 1897-1909 m. pagal Vilniaus gubernijos architekto projektą. Neobaroko ir klasicizmo stiliaus bažnyčios fasade į dangų kyla du bokštai, šventorius aptvertas akmenų ir mūro tvora. Bažnyčios viduje išlikusi XX a. I pusės įranga ir sieninė tapyba, taip pat paveikslai, skulptūros, vitražai, sukurti XX a. II pusėje ir šio amžiaus pradžioje.
XX a. pradžioje pastatyta Pabarės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia neobarokinės architektūros paminklas. Sudėtingo plano, mūrinė (apačia tašytų akmenų, viršus tinkuotas), su šoninėmis koplyčiomis ir bokšteliu, bažnyčia neturi bokštų. Vidus – trijų navų. Bažnyčia ir šiandien yra išlaikiusi Pabarės miestelio bendruomenės kultūrinio centro reikšmę.
Norviliškių vienuolyno, geriau žinomo kaip Norviliškių pilis, istorija išties spalvinga. XVI a. pastatytas gynybinis kompleksas XVII a. buvo užrašytas „mažiesiems broliams“ pranciškonams, kurie čia įkūrė savo vienuolyną ir komplekso kieme pastatė bažnyčią. 1832 m., po sukilimo, carinė valdžia perėmė vienuolyną, vienuolius iškėlė, o medinę bažnyčią išrinko ir jos rąstus panaudojo cerkvės statybai Alšėnuose (Baltarusijoje). Medinė, Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos bažnyčia Norviliškėse, kurią galime aplankyti šiandien, buvo pastatyta tik XX a. pirmoje pusėje, vietos gyventojų iniciatyva ir lėšomis. Prie bažnyčios stovi išlikusi XVII a. mūrinė varpinė.
Už kelių kilometrų nuo Rūdninkų biosferos poligono yra Rūdninkų miestelis. XV a. įkurtas miestelis dažnai tapdavo LDK kunigaikščių ir ATR karalių apsistojimo vieta, nes pro jį driekėsi pagrindinis vieškelis, kuris jungė dvi unijos sostines – Vilnių ir Krokuvą. Šiandien miestelyje dar išlikusi gatvinio kaimo struktūra, tarp pačių seniausių trobų galima išvysti ir tas, kurių vienas galas buvo gyvenamas, o kitame buvo tvartas, o žymiausias ir seniausias miestelio statinys – 1790 m. pastatytas medinis bažnyčios ir varpinės ansamblis. Rūdninkų Švč. Trejybės bažnyčią puošia XVII a. ant medžio lentų tapyti paveikslai „Marija su kūdikiu“ ir „Šventoji šeima“, taip pat XVIII a. ant medžio tapytas paveikslas „Kristaus apraudojimas“, XIX a. altorius su medžio skulptūromis. Įdomus faktas, kad šioje vietoje, sudegusioje šios bažnyčios primtakėje, 1554 m. naktį praleido karstas su Barboros Radvilaitės palaikais, gedulingai procesijai keliaujant iš Krokuvos į Vilnių.
Nors Šalčininkų rajone išimtinai vyrauja katalikiško kulto namai, tačiau nuo seno šiame krašte gyvenanti stačiatikių bendruomenė turi ne tik savo cerkvę, bet ir visą kaimą – Mikniškes (vietinių dar vadinamas Michonovu). Prieš šimtą metų tuometinėse dvarininkų Koreckių valdose susibūrusi stačiatikių bendruomenė ir šiandien gyvena gana uždarą nuo senųjų tradicijų nenutolusį gyvenimą: bendruomenės nariai verčiasi žemės ūkiu, viskuo apsirūpina patys, praktikuoja gyvenimą „arti gamtos“, rūpinasi dvasiniais reikalais. Bendruomenė turi savo biblioteką, muziejų, kuriame galima susipažinti su bendruomenės istorija. Kaimą puošia Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė (pastatyta 1917 m.) ir Šv. Jono Kronštatiečio koplyčia (pastatyta 1940 m.). Išlikę bajorų Koreckių dvaro sodybos pastatai.
Ir tai tikrai ne visos Šalčininkų rajone esančios bažnyčios – šių istorinės architektūros ir ypatingo susikaupimo vietų čia yra kur kas daugiau. Jų lankymui galima susiplanuoti visos dienos, o gal net savaitgalio, turą.
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.