Siekiant pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, paminėti bendrą lietuvių ir totorių kovą su Kryžiuočių ordinu, skatinti Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, Seimas yra paskelbęs 2021 metus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Metų minėjimo planas buvo patvirtintas Vyriausybės nutarimu.
Kartu su Lietuvos totorių bendruomene Tautinių mažumų departamentas parengė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo logotipą, kuris bus naudojamas žymint informaciją apie minėjimo renginius ir veiklas.
Įgyvendinant minėjimo plano priemones numatoma organizuoti minėjimus, konferencijas, įvairius kultūrinius, edukacinius, pažintinius, leidybos ir viešinimo renginius, vykdyti projektus, kuriais siekiama šalies ir užsienio visuomenei pristatyti Lietuvos totorių istoriją ir kultūrą. Kultūriniai renginiai vyks Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, savivaldybėse, muziejuose, bibliotekose, archyvuose.
Renginius organizuos: Vyriausybės kanceliarija, Krašto apsaugos, Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto, Užsienio reikalų ministerijos, Kultūros paveldo departamentas, Tautinių mažumų departamentas, Vilniaus rajono savivaldybė, Kauno miesto savivaldybė, Visagino savivaldybė, Alytaus rajono savivaldybė, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Vladislavo Sirokomlės muziejus, Trakų istorijos muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus rajono savivaldybės Centrinė biblioteka, Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga, Vilniaus apskrities totorių bendruomenė, Kauno apskrities totorių bendruomenė, Alytaus apskrities totorių bendruomenė, Visagino totorių bendrija, Keturiasdešimt totorių kaimo totorių bendruomenė, Vilniaus universitetas , Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas, Viešoji įstaiga ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Rudaminos daugiafunkcinis kultūros centras ir VšĮ ,,Motobaltija“.
2021 metais numatoma surengti iškilmingą Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimą Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, Vilniaus universitete – tarptautinę mokslinę konferenciją.
Ketinama organizuoti paskaitų, ekskursijų, kultūrinių renginių ciklus, tarptautinį totorių kultūros festivalį, parengti parodą „Lietuvos totoriai archyvų dokumentuose“, virtualų gidą „Totorių kelias“.
Bus išleistas leidinys anglų kalba apie iškiliausius Lietuvos totorius, prof. Tamaros Bairašauskaitės knyga „Lietuvos totorių istorija“ ir kiti leidiniai. Taip pat bus vykdoma informacijos sklaida apie Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo renginius LRT programose ir portale www.lrt.lt.
Totorių atminimo įamžinimo veiklos apima sunaikintų Lietuvos totorių senųjų kapinių pažymėjimą, Kauno miesto gynybinės sienos Totorių vartų įamžinimą, virtualaus Lietuvos totorių istorijos muziejaus papildymą medžiaga apie Lietuvos totorių istoriją, kultūrą ir kultūros paveldą.
Lietuvoje totoriai gyvena jau daugiau nei 600 metų. Masiškiausiai į mūsų šalį jie kėlėsi Vytauto Didžiojo laikais. Atvykėliai buvo apgyvendinami Pietryčių Lietuvoje, tuomet atsirado Keturiasdešimties totorių, Kolnolarų, Kozaklarų kaimai. Imigraciją į LDK turėjo paskatinti puikios totoriams suteiktos sąlygos – šalyje įsikuriantiems totoriams buvo užtikrinta pilna religijos ir papročių laisvė. Totoriai LDK valdovui buvo reikalingi kaip kariai – jiems buvo pavesta saugoti pilis ir pasienius, totorių raitelių būrys dalyvavo ir Žalgirio mūšyje. Už karinę tarnybą Vytautas jiems atsidėkojo turtais ir įvairiais titulais, o totoriai gerbė kunigaikštį, vadino jį Watad – atrama, palaikančia islamą.
Palankūs jiems buvo ir kiti LDK valdovai. Iš jų paminėti verta Žygimantą Augustą, teikusį jiems privilegijų ir saugojusį nuo priespaudos. Totoriai, atstovaujami savo diduomenės, Lietuvoje buvo tiesiogiai pavaldūs šalies valdovui, jie turėjo autonomiją ir religinę-teisinę savivaldą. Be to, didžiojo kunigaikščio totoriai naudojosi tomis pačiomis teisėmis kaip ir Lietuvos bajorai. Net ir XVII a. plintant religiniam fanatizmui, kuomet būta išpuolių prieš totorių mečetes, juos palaikė Radvilos ir kiti didikai.
Gyvendami Lietuvoje totoriai kūrė šeimas su vietiniais šalies gyventojais, jie beveik nepalaikė ryšių su svetur gyvenančiais savo tautiečiais. Laikui bėgant totoriai pradėjo perimti kitų LDK tautų papročius, jau XVII a. nebevartojo savo kalbos, jų apranga pastebimai supanašėjo su lietuvių. Totorių išpažįstama religija – islamas tapo pagrindiniu šią bendruomenę siejančiu elementu.
Lietuvos totorių istorija neatsiejama nuo kovų už šalies nepriklausomybę. Jie dalyvavo 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose bei Sąjūdžio laikotarpio judėjimuose. Už priešinimąsi okupaciniam režimui Lietuvos totoriai patyrė represijų – jiems buvo uždrausta vartoti lenkų kalbą mečetėse, taip pat ir skaityti religines knygas šia kalba, ją pakeičiant rusų kalba.
Tarpukariu Lietuvos Respublikoje gyveno daugiau nei tūkstantis totorių. Jie turėjo tris musulmonų parapijas Kaune, Raižiuose ir Vinkšniukuose. Gavę valstybės paramą, totoriai laikinojoje sostinėje 1930 m. pastatė pirmąją Lietuvoje mūrinę mečetę. Iš to galima spręsti apie pakankamai gerą totorių bendruomenės padėtį tuometinėje Lietuvoje, kurią sugriovė prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas ir jį sekusios šalies okupacijos. Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, valstybėje gyvenę totoriai prarado savo spaudą, mokyklas, buvo uždarytos beveik visos mečetės. Tikintieji turėjo išsiversti be mufčio – dvasinio vadovo, religines praktikas jie galėjo atlikti vien privačiojoje sferoje. Totorių visuomeninė bendruomenių veikla atsikūrė tik sovietmečio pabaigoje, 1988 m. buvo įsteigta Lietuvos totorių kultūros draugija. Po dešimtmečio, 1998 m. buvo atkurtas ir Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftiatas.