Atėjus rudeniui ir ilgėjant vakarams – nejučia užklumpa noras ieškoti jaukumo, šilumos ir romantikos. Pastarąją žinoma žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja Rimantė Kulvinskytė su vyru ir dukrele atrado Pakruojo dvare, kur pas dvaro siuvėją ne tik kedeno senovinių kostiumų klostes, tačiau ir sužinojo bent keliolika būdų, kaip dar pasakyti „myliu“ savo brangiam žmogui be žodžių.
„Noras pajusti senąją romantikos dvasią ir džiaugsmą puoštis“, – taip savo vizito pas dvaro siuvėją tikslą įvardijo žinoma moteris. „Tik ne knygomis ir datomis, o liečiant audinius, tyrinėjant skirtingus puošimosi būdus bei matuojantis ištaigingus apdarus, kurie prieš porą šimtmečių buvo kasdienybės palydovai“, – priduria ji. Pažintis su kostiumais prasidėjo visgi ne nuo jų matavimosi, tačiau nuo pažinties su jų istorija ir XIX a. mados tendencijomis bei keistenybėmis. Šeima sužinojo apie specialias pagalvėles, dedamas po suknelėmis, kad užpakalis atrodytų didesnis, apie korsetus ir apatinius, kurie buvo siuvami taip, kad prireikus nusilengvinti, tereikėdavo po suknele pakišti puodą… Šiandien tai atrodo neįtikėtina, tačiau tuomet buvo visiškai natūralus dalykas. Žinotina, kad XIX a. moteriai apsirengti prireikdavo pagalbininkės ir tai trukdavo apie pusę valandos.
Natūraliai kyla klausimas, o kodėl tuomet reikėjo kurti tokius apdarus, jei juos apsirengti, su jais judėti ir net nusirengti buvo problematiška? „Atsakymas paprastas“, – juokiasi istorinius kostiumus atkurianti dvaro siuvėja. „Ilgus metus madą kūrė būtent vyrai ir svarbiausia buvo grožis, o ne patogumas“, – pasakoja ji. Įsibėgėjus pokalbiui, atsiskleidžia ir daugiau, susijusių ne tik su kostiumais, to meto detalių. „Be grožio, damai buvo labai svarbus ir subtilumas – akivaizdžiai demonstruoti prielankumą ar lengvai leistis merginamai nebuvo priimta. Tai buvo laikoma nusipiginimu. Simpatija buvo rodoma kodais, paslėptomis reikšmėmis ir subtiliomis užuominomis“, – savo žinių kraičiu dalijasi dvaro amatininkė.
Viena iš tokių užuominų – nosinaitė, kurią ir ėmėsi siuvinėti edukacinės programos „Nėriniuotos nosinaitės istorija“ dalyvės – Rimantė su dukra. Ant nosinaitės jos išsiuvinėjo mylimojo monogramą, kaip buvo daroma daugiau nei prieš šimtą metų. Nosinaitė – ypatingai iškalbinga detalė panelių rankose. Ji būdavo „netyčia“ pametama su išsiuvinėtais nusižiūrėto džentelmeno inicialais ten, kur jis mėgsta vaikštinėti. Nosinaitė būdavo ne tik išskirtinai graži, tačiau ir iškvėpinta, ilgai laikyta arti širdies (tarpkrūtyje) – kad džentelmenas ne tik pagal kvepalų, bet ir odos kvapą atpažintų jos savininkę.
Dvaro atkurti kostiumai kasdien matomi ne tik kostiuminėje ar dalyvaujant edukacinėje programoje, tačiau ir pačioje dvaro aplinkoje, kur atkuriama ir stipriai jaučiama XIX a. gyvenimo atmosfera: kambarinės, padavėjos, važnyčiotojai, amatininkai ir kiti dvaro darbuotojai – dvariškiai – yra apsirengę jiems pritinkančiais, dvaro siuvėjos siūtais, drabužiais. Dvare visuomet džiugiai sveikinami ir lankytojai, kurie jau atvyksta pasipuošę „dvariškai“ ar pasinaudoja galimybe tai padaryti dvaro kostiuminėje.
„Manau, kad viešnagė drabužinėje ir popietė su siuvėja yra tobulas pasirinkimas tiems ir toms, kurie iš dvaro nori parsivežti kuo daugiau nuotraukų – su tokia kostiumų ir suknelių gausa, galima pasimatuoti dešimtis rūmų damų apdarų ir lygiai tiek pat nuotaikų. Galbūt kažkurią sau ir pasilikti. Kalbu ne tik apie nuotaiką, bet ir apie apdarą – siuvėjus atkurtus, pasiūtus kostiumus galima ir įsigyti“, – reziumuoja savo viešnagę su šeima pas siuvėją Rimantė Kulvinskytė. Dalyvaujant programoje jai kilo net įkvėpimas sugalvoti kuo daugiau būdų, kaip pasakyti savo antrajai pusei „myliu“ be žodžių, pavyzdžiui, iškabinėti laiškus ar raštelius po namus, paskirti pasimatymas be telefonų, surasti dovaną pagal užuominas, užsakyti gėlių į namus ir galiausiai – palikti gėlės žiedą už mašinos lango valytuvo…
Pasisemti įkvėpimo iš senosios romantikos, išvysti dvaro kostiumų grožį bei išbandyti jų patogumą galima kiekvieną savaitgalį dvaro kostiuminėje ar edukacinės programos pas dvaro siuvėją metu.
Pakruojo dvaras – ne tik didžiausia Lietuvoje išlikusi dvaro sodyba, tačiau ir viena iš 18 patraukliausių kultūrinio turizmo vietovių Europoje bei „Metų turizmo objektas 2019“ Lietuvoje, kur atkuriamas XIX a. pab. – XX a. pr. dvaro gyvenimas.