Lietuvoje gyvena ir peri dešimt pelėdų rūšių, septynios iš jų yra įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Penkios pelėdų rūšys yra saugomos tarptautiniu mastu ES Paukščių direktyvos pirmuoju priedu. Pelėdų rūšys yra labai skirtingos tiek savo dydžiu, tiek gyvenamąja aplinka, bet visos jos – trikdymui ir aplinkos pokyčiams jautrūs paukščiai, kurių apsauga yra sudėtinga.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ornitologė dr. Gintarė Grašytė supažindino su pelėdų situacija Lietuvoje. Čia galima sutikti trylika pelėdų rūšių, bet gyvena ir peri tik dešimt rūšių. Tik kelios pelėdų rūšys yra dažnos ir jas galima sutikti beveik visoje šalies teritorijoje. Net septynios pelėdų rūšys yra įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą, iš jų penkios yra saugomos ES Paukščių direktyvos, kur yra įtrauktos į pirmąjį priedą. Šiame priede išvardintoms paukščių rūšims yra steigiamos Natura 2000 teritorijos, kuriose siekiama užtikrinti palankias sąlygas rūšims gyvuoti. Tokia apsauga nustatyta ir Natura 2000 teritorijos Lietuvoje steigiamos šioms pelėdų rūšims – didžiajam apuokui, uralinei pelėdai, žvirblinei pelėdai, lututei ir balinei pelėdai.
Ornitologės teigimu, pelėdos labai išskirtiniai paukščiai, jautrūs aplinkos pokyčiams ir jų apsauga yra sudėtinga. Didžiausią grėsmę jiems kelia miškų kirtimas ir šlapynių sausinimas. Taip pat įtaką daro klimato kaita, grobio pokyčiai, trikdymas, invaziniai plėšrūnai ir kt.
„Paukščiai yra prisitaikę, kad būtent išsirita jaunikliai tada, kai aplinkoje būna daugiausiai grobio. Bet klimatas šiltėja, pelės pradeda veistis anksčiau ir daug grobio aplinkoje būna ne tada, kai auga jaunikliai, o daug anksčiau. O tada, kai jaunikliai auga, jau jo nebūna,“ – pateikė pavyzdį dr. G. Grašytė.
Mokslininkė išskyrė „Natura 2000“ tinklo teritorijas jau minėtoms penkioms pelėdų rūšims, kuriose vykdomos pelėdų apskaitos, stengiamasi užtikrinti palankias sąlygas, kad jos išliktų. Daugiausiai tokių teritorijų yra įsteigtų žvirblinei pelėdai – aštuonios teritorijos visoje Lietuvoje, nuo Kamanų pelkės iki Labanoro. Didžiajam apuokui ir balinei pelėdai Lietuvoje įsteigta tik viena saugoma teritorija Nemuno Deltoje. Uralinė pelėda yra paplitusi tik šiaurės ir rytų Lietuvoje, ji saugoma dvejose teritorijose – Biržų girioje ir Adutiškio-Guntauninkų miškuose. Lututė saugoma penkiose teritorijose – Aukštaitijos nacionaliniame parke, Labanoro, Rūdninkų, Dainavos giriose ir Čepkelių pelkėje.
„Pabandykite įsivaizduoti, kad tų paukščių turime tik dešimt ar tik šimtą porų ir greitai galime jų visai nebeturėti“ – miško kirtimų ribojimo pelėdų veisimosi vietose svarbą pabrėžė dr. G. Grašytė. Mokslininkės teigimu, „Ne mažiau svarbu užtikrinti ir ramybę veisimosi metu, nesausinti dar išlikusių šlapynių ar atkurti nunykusias, riboti invazinių plėšrūnų gausą. Ir Lietuvos miškuose bei pelkėse toliau galėsime klausytis šių saugomų rūšių ūbavimų“.
Informaciją parengė: Kostas Kajėnas ir Inga Peldžienė