Kauno, Šakių rajonų ir Kazlų Rūdos savivaldybių sandūroje, netoli Lekėčių miestelio įkurtas Novaraisčio valstybinis ornitologinis draustinis. Novaraistis tai teritorija, apimanti per 30 tūkst. ha, į kurią įeina žymi dalis Kazlų Rūdos miškų masyvo, kur miškų įvairovė susiformavusi priklausomai nuo augaviečių sąlygų, reljefo bei gamtos suformuoto vandens režimo. Į šią teritorija taip pat įeina tarpumiškiuose išsimėčiusių nederlingą žemę dirbusių kaimo žmonių žemės bei dalis derlingų „laukininkų“ žemių. Laukininkais buvo vadinami stambūs ūkininkai, turintys griežtai atribotų statusą nuo nederlingų tarpmiškių žemėse ūkininkaujančių. Miškai, nors vyrauja spygliuotynai, čia gana įvairūs: rasime kerpinių, brukninių bei mėlyninių pušynų, net labai našių juodalksnynų, vietinių alksnomis vadinamų, kuriuose vyrauja plačialapės derlingų augaviečių žolės. Dabar lankoma vietovė prieš pusšimtį metų buvo labai slėpininga aukštapelkė, apie 1000 ha, gausiai nusėta raistais raisteliais, kurie turėjo didelės įtakos šiai miškingai teritorijai. Jie buvo pilni gyvybės, davė pradžią nedidelėms upėms Novai, Ovei, Liekei, Siesarčiai, mažiau šaltiniuotiems upeliams Šaltupiui, Skardupiui ir kitiems. Aukštapelkė susiformavo iš užakusio ežero, nes jį maitino tik lietaus vandenys, kurių nepapildė jokia upė, o ištekėjo tik vienintelė Nova.
Nuo šios upės pavadinimo vėliau ir kilęs Novaraisčio vardas. Novaraisčio raisto įtakos zonoje miškuose išsidėstę raisteliai kėlė nuostabą ne tik derlingais spanguolynais, bet ir gyvūnijos gausa. Gausu buvo žalčių, angių, gyvačių, gluodenų. Dažnai nuo to priklausė ir jų pavadinimų įvairovė. Štai Angaraistis, reiškė kad čia gausi gyvačių angių kolonija. Lėleraistis kad sausuose pušynuose peri lėliai. Vaikščiodamas po jį tiks stebėk, kad neužmintum lėlio lizdo. Pavasariais nuo tetervinų burbuliavimo raisteliai skardėdavo, virdavo, kaip vietos žmonės šį reiškinį įvardindavo. Žmonės važiuodavo čia spanguoliauti, į dvikinkių vežimų ,,kripes” įsitiesę drobules. Kelios moterys per dieną priuogaudavo pilną vežimą. Vietinių senolių pasakomais jei tikėti, savo akimis matę kaip spanguolėmis gardžiavosi vilkas. Novaraistis traukė žmones ir slėpingumu gausios gyvūnijos gyvenimu. Čia kadaise plytėjusių miškų vietose nuolatos gyveno ir vaikus vedė vilkai, briedžiai ir šernai. Šernų ir vilkų keliai Novaraistyje susikryžiuodavo žūtbūtinėje kovoje už išlikimą. Tas žviegimas, urzgimas ir dantų kalenimas paliko vietiniams neišdildomai šiurpų įspūdį.
Viskas čia pasikeitė, Novaraistį pavertus durpynu. Unikalus gyvybės pilnas raistas buvo sunaikintas ir paverstas eksploatuojamu durpynu. Į Novaraistį iš Ežerėlio buvo nutiesta siaura geležinkelio atšaka, pastatyti gamybiniai bei gyvenamieji pastatai. Sezono metu Novaraisčio durpyne dirbdavo iki 200 žmonių. Durpynas veikė iki 1979 m. vėliau jis su visais pastatais ir paruoštomis stirtomis buvo palikti likimo valiai. Iš gamybinių pastatų ir gyvenamųjų namų beliko griuvėsių krūvos. Sugriovus kolūkio Novaraisčio durpių niekam nereikėjo, nes jos tiko tik kraikui galvijų fermose. Visa Novaraisčio teritorija tapo nieknieko žeme ir visi šie plotai buvo perduoti Šakių miškų urėdijai su riboto ūkininkavimo galimybėmis.
Siekiant išvengti durpyno gaisrų, patvenkę Novos upelį miškininkai pakėlė šios vietos vandens lygį, pusė teritorijos buvo patvenkta. Iškirtus per keliolika metų sparčiai sužėlusius beržų ir karklų sąžalynus. Ir viskas neatpažįstamai pasikeitė: dabar viena buvusio durpyno dalis panašėja į tyrą su nendrynais ir pavieniais užkežusiais medžiais, o kita primena seklų ežerą su durpių kalvų suformuotomis salomis. Taip susiformavo seklus vandens telkinys su durpinėmis salomis (likusiomis neišvežtų durpių krūvomis), kurias pamėgo upinės žuvėdros. Pelkyną supa spygliuočiai ir mišrūs miškai. Neapsemta durpyno dalis greitai apaugo krūmais ir nendrėmis. Nors rytinė teritorijos dalis buvo dirbtinai patvenkta, kituose jos plotuose dabar šiuos darbus natūraliai tęsia bebrai statydami vis naujas užtvankas. Natūrali pelkės augmenija dar tik pradeda atsikurti. Atgimusį Novaraistį greitai vėl atrado ir pamėgo paukščiai, kurie dabar čia klega nuo ryto iki vakaro.
„Siekiant išsaugoti šią unikalią paukščių perėjimo ir apsistojimo migracijų metu vietą 1988 metais buvo įkurtas 827 ha užimantis Novaraisčio ornitologinis draustinis. 2004 m. draustiniui suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas,, t.y. įtrauktas į „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą – Novaraistis (LTSAKB001), siekiant užtikrinti migruojančių pilkųjų gervių (Grus grus) skaitlingas sankaupas. Vėliau, ant likusių durpių krūvų įsikūrus upinių žuvėdrų (Sterna hirunda) kolonijoms, Novaraistyje numatyta ir šios rūšies apsauga. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos ribos sutampa su patvirtintomis Novaraisčio ornitologinio draustinio ribomis“ – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Eglė Lopšaitienė.
Draustinis pasižymi saugomų paukščių rūšių įvairove: čia perėjimo ir migracijų metu užregistruota daugiau 30 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų ir Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių. Veisimosi metu draustinyje prieglobstį randa daugybė nykstančių paukščių rūšių. Čia nuolatos peri didieji baubliai (Botaurus stellaris), juodakakliai kragai (Podiceps nigricollis), gulbės giesmininkės (Cygnus cygnus), gervės (Grus grus), pilkosios žąsys (Anser anser), tetervinai (Tetrao tetrix), švygždos (Porzana porzana), plovinės vištelės (Porzana parva), pilkosios meletos (Picus canus), tikučiai (Tringa glariola) ir kitos retos rūšys. Maitintis atskrenda gretimuose miškuose įsikūrę juodieji gandrai (Ciconia nigra), jūriniai ereliai (Haliaeetus albicilla) ir žuvininkai (Pandion haliaetus).
Dėl natūralių gamtoje vykstančių procesų (sukcesijos), bebrų veiklos ir kai kurių kitų veiksnių, dėl kintančio vandens lygio draustinio teritorijoje įvairios draustinio vietos apauga krūmais ir nendrėmis. Tokios sąlygos netinka čia perinčioms retoms paukščių rūšims ir migruojančioms gervėms. Todėl jau daug metų ir šiemet taip pat šioje teritorijoje vėl vykdyti tvarkymo darbai pagal Novaraisčio tvarkymo programą. Darbai vykdomi dviem etapais. Darbai bus vykdomi dviejuose plotuose, kurie randasi į šiaurės vakarus nuo paukščių stebėjimo bokštelio. Jų metu yra šienaujamos ir smulkinamos nendrės ir kita augalija mulčiuojant ir tolygiai paskleidžiant nupjautame plote. Pirmame tvarkymo plote, žolinė augmenija jau nupjauta augalų vegetacijos metu, pasibaigus paukščių perėjimo sezonui rugpjūčio paskutinėmis dienomis. Antrasis plotas bus nupjautas iki gruodžio 10 d., esant įšalui. Darbus atlieka privati įmonė, o juos prižiūri Panemunių regioninio parko grupė. Visus šienavimo darbus planuojama pabaigti iki gruodžio 15 dienos. Iš apžvalgos bokštelio žvalgantis po raibuliuojančius Novaraisčio vandenis ir plačią nendrynų juostą net sunku patikėti, kad čia kažkada buvo paprasčiausias durpynas.
Išskirtinę Novaraisčio reikšmę lemia migracijos metu apsistojančių gervių gausa. Rudeninė gervių migracija prasideda nuo rugpjūčio pabaigos, šiltuoju rudeniu tęsiasi ir iki spalio vidurio, kai į trikampius pradeda rikiuotis perinčios pilkosios gervės Lietuvoje, vasarojančios arba tik sustojančios pailsėti. Gerves paprastai pirmiau išgirsi nei pamatysi. Skardus kaip trimito balsas girdimas iš kažin kur. Danguje tikrai visi matę ir galime jas atpažinti pagal vienodus gervių trikampius tikslingai kažkur skrendant ir jų skleidžiant garsus. Per ilgas migracijos keliones šis klykavimas joms padeda būryje palaikyti ryšį. Gervės dažniausiai skraido būriais po 15-60 individų.
Įspūdingiausias reginys yra gervių grįžimas miegoti į pelkę. Mat miega jos vandenyje, gervės niekada netupi medžiuose. Glaudžiame būryje, taip apsisaugodamos nuo plėšrūnų. Šiuo metu maždaug valandą prieš saulės laidą gervės susirenka arčiau pelkės. Tada pasiunčiami žvalgai, kurie apskrenda kelis kart visą nakvynės teritoriją ir tą vietą, kur paukščiai tūps. Jie apžiūri pelkę ne tik iš toli, bet ir pralekia vos kelių metrų aukštyje, kad įsitikintų, jog nėra jokio pavojaus. Paukščiai suka ratus virš pelkės ir keldami didžiulį triukšmą po truputį tupia vandenin. Iki vėlaus vakaro gervės įsikūrinėja, rėkauja, stumdosi, taškosi, plaka sparnais. Vėliau nurimsta ir užmiega. Miega ne visos. Visada kelios gervės stebi ir klausos, ar nepriartės koks plėšrūnas. Ankstyvą rytą gervės pabunda. Vėl prasideda rėkimai, stumdymasis, tvarkymasis, rytinė mankšta. Gervės perbrenda į seklesnius vandenius, kad būtų lengviau įsibėgėti bei atsispirti. Ir jau po pusvalandžio pirmi paukščiai palieka pelkę. Paskui jas seka vis daugiau ir daugiau gentainių. Išskristi vienu metu didžiuliam būriui būtų sunku, tad jos pasidalina nedidelėmis grupelėmis ir nuolat klykdamos palikinėja pelkę. Po valandos pelkė lieka tuštutėlė, tik kelios užklydusios kryklės turškiasi gervių pūkais nusėtame vandenyje.
Palikusios pelkę, gervės skrenda į savo pamėgtą arčiausiai esantį lauką. Dažniausiai jis būna tik ką nupjautas ar tik ką užsėtas. Ir visą dieną praleidžia tai vienam, tai kitam lauke, kol vėl ateina vakaras ir vėl viskas kartojasi iš pradžių. Gervės maitinasi pulkais, kad daugiau akių galėtų pastebėti pavojų. Jos perspėja viena kitą, skleisdamos ypatingą, pavojų reiškiantį garsą. Ir taip beveik iki spalio galo, kai pasinaudojusios oro srovėmis jos sukdamos ratus pakils aukštai ir klykaudamos patrauks link žiemojimo vietų.