Viena gražiausių Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos saugomų teritorijų – Notigalės pelkė, turinti telmologinio draustinio ir „Natura 2000“ teritorijos statusą.
Daugiau kaip 10 kvadratinių kilometrų ploto aukštapelkėje telkšo nemažai ežerų ir ežerėlių ežerai. Didžiausi – Notigalė ir Ešerinis, o mažesni – Ašakinis, Bedugnis, Kulys, Bedugnėlis, Lėvenaitis, Lelijinis, Dvikelmis, Beržuona. Aplink pelkę driekiasi Notigalės–Skapgirio miškai.
Pelkė ir aplinkiniai miškai – retų gyvūnų, augalų, grybų namai. Čia peri vištvanagiai, mažieji ereliai rėksniai, gervės, tetervinai, juodieji gandrai ir kiti paukščiai, migracijų metu pelkės ežeruose poilsiui apsistoja didžiuliai būriai žąsų. Gyvena ūdros, vilkai, auga nemažai saugomų rūšių augalų, aptinkamos labai įvairios gamtinės buveinės: distrofiniai ežerai, plynraisčiai ir atviros aukštapelkės, tarpinės pelkės, pelkiniai pušynai, vietomis su gausiomis karpotųjų beržų kolonijomis, brandūs spygliuočių miškai ir juodalksnynai.
Deja, pelkės neaplenkia senėjimo procesai, natūralūs pokyčiai – sausėjimas ir apaugimas medžiais. Vandens nutekėjimą iš pelkės pagreitina aplink pelkę kadaise įrengtas griovių ir kanalų tinklas. Didžiausių pelkės ežerų vandens lygis reguliuojamas iškastais sausinimo grioviais. Dėl sausinimo didelė pelkės dalis yra apaugusi pušimis, spartėja eutrofikacija, sparčiai mažėja pelkinių bendrijų plotas. Aplinkiniai miškai intensyviai naudojami, dalis apypelkio miškų, saugančių pelkę nuo tiesioginio žemės ūkio poveikio, artimiausiu metu gali būti iškirsti.
Būtent todėl specialistai siekia sudaryti sąlygas išsaugoti gamtinį pelkių ir pelkinių miškų buveinių kompleksą su būdinga bendrijų struktūra ir rūšių sudėtimi. Todėl pelkėje vykdomi natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo darbai, kartografuojamos miškų buveinės, retos rūšys ir imamasi priemonių joms apsaugoti.