Nemunas – pagrindinė viso Panemunių regioninio parko ašis. Jis parką dalina ir į 2 dalis – dešiniajame ir kairiajame Nemuno žemupio krante yra įsteigtas Panemunių regioninis parkas.
Ši žiema Lietuvos upių tėvą buvo trumpam pažabojusi, tačiau greit Nemunas parodė savo didybę ir vėl pradėjo tekėti. 2022 gruodžio mėnesio viduryje Nemunas buvo užšalęs ir sustojęs savaitei. Ledas buvo plonas ir sugrįžus pliusinei oro temperatūrai upė vėl pradėjo tekėti įprastai. Ledonešis buvo minimalus ir didelių ledų sangrūdų nefiksuota.
Nemuno pakrantės pievos šiuo metu yra plačiai užlietos vandeniu, pati upė nuo vandens kiekio yra patvinusi, kartkartėmis Nemune galima išvysti plaukiančias mažas ledo lytis, tačiau jų sangrūdų nėra. Ištvinusios upės vanduo nesiekia kelio ir gyvenamųjų sodybų, todėl problemų niekam nesukelia. Nors gerokai seniau, viskas būdavo kitaip.
Efrono ir Brokhauzo XIX a. pabaigos enciklopedijoje pateikiami duomenys apie Nemuną, kuriomis dienomis jis vidutiniškai užšaldavo ir kada ledai pajudėdavo. Vidutiniškai Nemunas ties Jurbarku užšaldavo lapkričio 27 dieną, o atitirpdavo kovo 13 dieną; ties Kaunu ta pati upė vidutiniškai užšaldavo gruodžio 3 dieną, o upė pajudėdavo kovo 9 dieną.
Iki 1959 metų, kol buvo užtvenktas Nemunas ir suformuotos Kauno marios, ši upė gerokai pagąsdindavo Nemuno pakrantės gyventojus. Žmonės su baime kasmet laukdavo ledonešių, kadangi jie ne tik gąsdindavo poškančių ledų garsu, tačiau ir pridarydavo daug turtinės žalos. Nemunu plaukiantys ledai užliedavo ištisas gatves ir sodybas. Sugriaudavo žmonių namus ir ūkinius pastatus, pražudydavo gyvulius, užliedavo rūsius ir gyvenamąsias patalpas.
Praėjus visa griaunančiai ledo lyčių bangai kildavo dar viena problema – potvynis. Išsiliejęs Nemuno vanduo dažnai užliedavo kaimų ir miestelių sodybas, kurios buvo įkurtos arčiau upės. Potvyniai galėjo trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių ar net mėnesių. Žmonės tam ruošdavosi ir apleisdavo savo namus, kol vanduo nuslūgs ir į juos grįžti vėl bus saugu.
Vėliau, suformavus Kauno marias ir pastačius Kauno hidroelektrinę, Nemunas gerokai susiaurėjo ir juo pradėjo tekėti ženkliai mažesnis kiekis vandens. Todėl net ir šalčiausią žiemą ledonešiai nebebūdavo ir nebėra tokie baisūs ir visa griaunantys kaip iki 1959 metų. Tačiau, žinoma, pasitaikydavo ir išskirtinių metų, kuriais ledonešiai primindavo apie Nemuno didybę ir jėgą. Paskutinis rimtas ledonešis, kada parko teritorijoje ledo lytys būtų pasiekusios važiuojamąją kelio dalį, buvo 2010 metais.
Šiuo metu žmonės ledonešiais domisi ne iš baimės, o dėl gražaus ir išskirtinio gamtos reginio. O Panemunių regioninio parko teritorijoje šį reginį galima stebėti iš beveik visos parko teritorijos. Nors šiuo metu Nemunas nėra sustojęs, tačiau būna metų, kada Nemunas užšąla ir sustoja net 2 kartus per žiemą. Todėl nežinodami ką mums dar yra paruošusi ši žiema, neatmetame galimybės, kad dar teks išvysti šį gamtos reginį šiais metais.
Taip pat primename, kad daugiau sužinoti apie patį Nemuną ir jo išdaigas žmonėms įvairiais metų laikais galite atvykę į Panemunių regioninio parko lankytojų centrą ekspozicijoje „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. O dabar pasidalinsime keliomis nuotraukomis iš gerokai senesnių laikų. Nuotraukų autorius – Balys Šimkus.
