Vytautas Kandrotas
Trečioji mano kelionė – į Mažąją Lietuvą. Man ji visada buvo ir yra pats įdomiausias Lietuvos regionas. Į jį atvykęs pasijuntu, lyg būčiau patekęs į kitą šalį.
Nemuno deltos regioninis parkas – tai didžiausios mūsų upės Nemuno žemupys ir aplink jį susiformavęs savitas vandenų, pelkių ir užliejamų pievų kraštas. Kasmet atiduodami duoklę gražuolei Neringai ar pamaivai Palangai, net neužsukame į kukliąją Šilutę. O Rusnės sala, literatūriškai kalbant, – našlaitė Pelenė, kuriai aš prognozuoju šviesią turizmo ateitį. Kai palyginu Nemuno deltos regioninį parką su Kamargo regioniniu parku Ronos deltoje Prancūzijoje ar su Vyslos Žulavais Lenkijoje, suprantu, kiek daug dar neatskleisto turizmo plėtros potencialo turi Nemuno žiotys.
Dar viena priežastis aplankyti Nemuno deltą būtent dabar, birželio pabaigoje, – artėjanti Kupolės, arba Rasų, šventė, kuri pagal senąsias tradicijas būdavo minima atliekant apeigas su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Kupole Mažojoje Lietuvoje buvo vadinama gėlių puokštė, kurią pakabindavo ant kaspinais išpuoštos karties. Gėlėmis taip pat būdavo apkaišomi šaltiniai. Merginos, trijuose laukuose prisiskynusios devynių rūšių gėlių bei žolių, pindavo vainikus ir plukdydamos juos vandeniu burdavosi ateitį…
Rytas Šilutėje
Į pačiose Nemuno žiotyse esančią Rusnės salą veda vienintelis kelias pro Šilutę, tad visiems, vykstantiems apžiūrėti vandens karalijos, teks ją pervažiuoti. Nusprendus šiame krašte praleisti ne vieną dieną, daugiau paklajoti po apylinkes, Šilutė – puiki vieta nakvynei: čia dirba keli nebrangūs viešbučiai, kavinės. Prieš kelerius metus mieste įrengtas uostas, iš jo organizuojami reisai į Nidą.
Į Šilutę atvažiuoju ankstų rytą, tad stabteliu atsigerti kavos ir pasimėgauti rytiniu miesto snauduliu. Miestiečiai dar miega, tik kartkartėmis pralekia maisto prekes pristatantis furgonas. Saulės nušviestas Šilutės dvaro rūmų fasadas, tačiau šešėlyje skendi Turgaus aikštės pastatai. Su kavos puodeliu rankoje apeinu dvaro parką. Čia įrengtas neįprastas saulės laikrodis. Vieno gegužės sekmadienio vidurdienį, kai švenčiama Šilutės miesto diena ir gimtinėn grįžta visi klajūnai, laikrodžio rodyklės šešėlis irgi grįžta į jam skirtą vietą.
Rusnės sala
Nemuno delta prasideda kur kas aukščiau, nei Nemunas išsišakoja ties Rusnės sala. Pirmoji atšaka Gilija atsiskiria dar ties Lazdėnais ir nubėga į marias per Kaliningrado sritį. Nuo šios vietos Nemunas vietinių vadinamas Rusne, o ties Rusnės sala atsišakoja į Atmatą ir Skirvytę. Per užliejamą 206 kelio dalį pernai pastatyta estakada, kuri, tikimasi, pagaliau išspręs vietos gyventojų susisiekimo problemą. Per pavasario potvynius ši sala būdavo fiziškai atkertama nuo likusios šalies teritorijos, automobilius į salą išimties tvarka keldavo tik traktorinėmis priekabomis, o potvynio pasižiūrėti atvykę smalsuoliai dažniausiai likdavo Šilutės pusėje nieko nepešę.
Prie Kazio Griniaus tilto per Atmatą susispietusi istorinė Rusnės miestelio dalis paskelbta urbanistiniu paminklu. Joje išlikę keletas įdomių objektų: evangelikų liuteronų bažnyčia su masyviu raudonų plytų bokštu, senojo pašto pastatas, mūriniai XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenamieji namai ir medinės etnografinės sodybos. Krantinėje matomos Peterso tilto liekanos. 1914 m. pastatytas pakeliamas tiltas rusniškiams tarnavo 30 metų, kol baigiantis Antrajam pasauliniam karui atsitraukdami vokiečiai jį susprogdino. Krantinėje 2015 m. taip pat pastatytas skulptoriaus R. Kvinto sukurtas paminklas, skirtas paminėti artimai iš Rusnės kilusio žydo Hermano Kalenbacho ir Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mohandaso Karamčando Gandhio draugystei.
Saloje įsikūręs ir Nemuno deltos regioninio parko lankytojų centras (Kuršmarių g. 13, Rusnė). Jame ne tik įsigysite lankytojo bilietą, gausite antspauduką į Saugomų teritorijų pasą, bet ir susipažinsite su išskirtinėmis šio parko vertybėmis. Rusnės saloje sukurta unikali polderių sistema su vandens kėlimo stotimis, kurias galima apžiūrėti Uostadvaryje. Iš Uostadvario švyturio smagu pasidairyti į apylinkes – puikiai matyti šiaurinė salos dalis, Krokų Lankos vandenys, o vakaruose boluoja Ventės rago švyturio bokštelis. Žvilgsnis jau krypsta į kitą krantą, tad pajudu atgal.
Hugo Šojaus muziejus
Kai grįžtu į Šilutę, miestas jau pulsuoja gyvybe. Sustoju apžiūrėti Hugo Šojaus muziejaus. H. Šojus, 1889 m. įsigijęs Šilokarčemos dvarą, vieną didžiausių to meto valdų Mažosios Lietuvos teritorijoje, daug prisidėjo prie Šilutės miesto suklestėjimo. Jis atnaujino rūmus, iškasė tvenkinius, įrengė angliško stiliaus parką, pastatė keliasdešimt ūkinių dvaro pastatų (juos galite apžiūrėti eidami Lietuvninkų gatve). Kai kuriuose iš jų šiandien įkurti muziejaus padaliniai.
Lankant muziejų ateina pietų metas. Šilutėje veikia ne viena laiko patikrinta maitinimo įstaiga, tad papietauti bus kur. Kol džentelmenai išrinks vietą, damoms bus laiko pasidairyti į vitrinas. Šilutė iš kitų rajoninių miestų išsiskiria tuo, kad pagrindinėje Lietuvininkų gatvėje gausu smulkiojo verslo įmonių: grožio salonų, drabužių ir juvelyrikos gaminių parduotuvėlių ir kt.
Po pietų Aukštumalės gatve iš Šilutės išvykstu Kintų link. Pusiaukelėje palieku automobilį aikštelėje – pats laikas pamiklinti kojas. Patraukiu pažintiniu taku į Aukštumalos pelkę. Lentinis 900 m ilgio takas veda į patį pelkės vidurį, kur turistų laukia apžvalgos bokštelis, o pakeliui su pelke supažindina 10 informacinių stendų. 2017 m. pavasarį dėl neatsargaus lankytojų elgesio take kilo gaisras, išdegė apie 150 m tako ir 0,48 ha želdynų. Laimė, gaisras buvo laiku pastebėtas ir suvaldytas, tad neišplito į aukštapelkę. O pati Aukštumalos pelkė įžymi pasauliniu mastu. 1900–1901 m. ją visapusiškai ištyrinėjo vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis. 1902 m. jis išleido pirmąją pasaulyje monografiją apie pelkėtyrą.
Popietė Minijos kaime
Pasivaikščiojęs vėl sėdu į automobilį ir važiuoju į Minijos (Mingės) kaimą. Į jį veda du vieškeliai. Kaip visada, sunku pasirinkti, kuriuo Minijos upės krantu atvykti, nes pačiame kaime į kitą krantą galima persikelti tik valtimi. Tradiciškai lankytojai į Miniją atvyksta iš vakarų pusės.
Lietuviškąja Venecija vadinamame Minijos kaime šiandien rasite apie 30 sodybų. Prie kiekvienos iš jų supasi valtis, kateris ar didesnis laivas. Daugelis laivų pramoginiai, skirti trumpesniems ar ilgesniems kruizams po Nemuno deltos regioninį parką. Jachtklubo prieplaukoje supasi antra tiek didesnių ir mažesnių jachtų. Kol jas fotografuoju, į kaimą sugrįžta keletą keleivių denyje priglaudęs kateris ir pasignalizuoja krante mojantiems jų bičiuliams.
Aš įšoku į kitą išplaukiantį laivą, kuriame dar liko vietos, ir apiplaukiame „ratą“ Minijos upe, Kuršių mariomis, Atmata, o tada vienu iš „kanalų“ grįžtame į Minijos kaimą. Kurį laiką mus lydi baltasis garnys, vis papozuodamas gausiam fotografijos mėgėjų būriui laivo denyje. Išlipus iš laivo, kapitonas pasiūlo apsilankyti J. Gečo sodybos kalvėje, kurioje įrengtas nedidukas Minijos kaimo muziejus. Jo eksponatai „prabyla“ pasirodžius pačiam šeimininkui, kuris kiekvienam palubėje kabančiam tinklui ar ant stalo gulinčiam žeberklui turi atskirą kilmės istoriją ar „autentišką“ pasakojimą. Išeiname iš kalvės klegėdami kaip seni pažįstami, ir jau patys vieni kitiems pasakojame linksmas istorijas.
Vakaras Ventės rage
Saulei artėjant prie horizonto, skubu į paskutinį šios dienos kelionės tašką – Ventės ragą. Man tai pats gražiausias paros laikas lankyti pusiasalyje įsikūrusią ornitologijos stotį su milžiniškomis paukščių gaudyklėmis. Čia jau galima neskubėti – pakilti į ornitologijos stoties terasą stebėti sparnuočių, pasivaikščioti takais po stoties teritoriją, apžiūrėti gaudykles ir kartu su ornitologais sužieduoti ir paleisti atgal į laisvę pagautus paukščius, nueiti iki molo galo, nuleisti kojas ir pasėdėti ant marių kranto. Jausmas toks, lyg sėdėtum ant pasaulio krašto. Pro besileidžiančią saulę lėtai plaukia debesis, kuriame atpažįstu angelo siluetą…
Trumpiausia naktis
Prie automobilių stovėjimo aikštelės yra nedidukė parduotuvė, kurioje galima nusipirkti kavos ir skanios rūkytos žuvies vakarienei ar namie laukiantiems namiškiams. Jei turėsite jėgų ir neužpuls mašalai, čia galite palydėti už Kuršių nerijos kopų besileidžiančią saulę. Tiesa, dabar dienos pačios ilgiausios – saulė leidžiasi po dešimtos valandos vakaro. Patys drąsiausieji ir ištvermingiausieji gali pamėginti nemiegoję praleisti trumpiausią metų naktį. Jei šią stebuklingą naktį į Ventės rago gaudykles netyčia įsipainiotų kokia paklydusi Žemaitijos ragana, nuo jos galima pasislėpti Ventės rago švyturio bokšte – jis turistams atviras visą parą.
Pakeliui
Kintai – miestelis prie šiaurinės regioninio parko ribos, kuriame galite apžiūrėti įspūdingą gamtos paminklą – 18 m aukščio tują – ir Vydūno kultūros centrą. Kultūros centre susipažinsite ne tik su šio žymaus filosofo ir rašytojo gyvenimu, kūryba, bet ir su Mažosios Lietuvos istorija.
Keliaujant Klaipėdos link ar iš jos patogu aplankyti ir kitas pamario gyvenvietes – Priekulę, Dreverną, Svencelę. Važiuojantys Kauno link gali stabtelti Švėkšnoje ar Žemaičių Naumiestyje.
Kiti nepaminėti objektai
Rusnė – žvejų gyvenvietė. Etnografinę žvejo sodybą galima apžiūrėti Skirvytės kaime. Rekonstruotoje Kazimiero Banio sodyboje, skaičiuojančioje jau 200 metų, eksponuojami sukaupti baldai, buities rakandai, žvejybos įrankiai.
Rusnės saloje, tarp Uostadvario ir Šyškrantės, galima apžiūrėti žemiausią Lietuvos vietą, esančią 0,27 m žemiau Baltijos jūros lygio. Ją rasite šalia Uostadvario tvenkinių.
Tie, kas neskuba, gali pasižvalgyti po vakarinę salos dalį, kurioje pastatyti apžvalgos bokštelis ir regykla. Tai neaukšti mediniai bokšteliai, skirti labiau paukščiams stebėti, tad čia pravers žiūronai. Šalia jų įrengtose poilsiavietėse galima surengti iškylą ir pasistiprinti iš namų atsivežtu lauknešėliu.
Dar du pažintiniai takai žygeivių laukia Žalgirių miške (2 km) ir prie Tulkiaragės pumpavimo stoties (1,2 km).
Ką veikti?
Plaukti laivais galima ne tik iš Minijos, bet ir iš Šilutės, Rusnės, Uostadvario. Regioniniame parke įrengtos Šilininkų, Pakalnės, Šyšos, Ventės, Šturmų prieplaukos. Rekomenduojam dėl paslaugos laiko ir keleivių skaičiaus susitarti iš anksto.
Dalyje regioninio parko vandens telkinių leidžiama mėgėjų žūklė, o UAB „Kintai“ savo tvenkiniuose organizuoja pramoginę žvejybą.
Šilutės miestą, Rusnės salą patogu apvažiuoti dviračiais. Ištvermingiausieji šiuo būdu gali įveikti ir visą straipsnyje aprašytą maršrutą – teks numinti kiek daugiau nei 70 km.
Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“.