Jei kažkada liaudies dainos skambėdavo kone kiekvienuose namuose ar susibūrimuose, šiandien jų išgirsti galima dažniausiai folkloro ansamblių atliekamuose pasirodymuose. Negana to, išgirsti ne tik gerai pažįstamų melancholiškų liaudies kūrinių, tačiau ir kur kas mažiau girdėtų ir netradicinių – pavyzdžiui, žemaitiškai giedamų šv. mišių giesmių.
Būtent šių mišių atlikimu savo repertuare išsiskiria vienas seniausių Žemaitijoje ansamblių – Telšių rajono Luokės folkloro ansamblis „Šatrija“. „Šitos giesmės nėra kaip įprastos giesmės, tik žemaičių kalba – nors pagrindas išlieka autentiški senųjų mišių kūriniai, jiems sukurtos originalios aranžuotės, yra tam tikrų pakeitimų, pradainavimų. Dėl to giesmės skamba unikaliai, savitai ir negirdėtai ne tik dėl tarmės, bet ir dėl melodijos“, – pasakoja ansamblio vadovė Vilija Benešienė. Žemaičių tarme yra atliekamos visos pagrindinės mišių giesmės: šventas, garbės himnas, skirtos mišių pradžiai ir pabaigai, priimant švenčiausiąjį sakramentą.
V. Benešienė pasakoja, kad kolektyvas tokiam nelengvam iššūkiui – išmokti giedoti giesmes žemaičių tarme – ryžosi prieš maždaug dešimt metų, sulaukęs pasiūlymo iš Vilniaus žemaičių kultūros draugijos atstovų, kūrėjų Juozo Elekšio ir Ipolito Petrošiaus. „Jie susirado mus kaip senas tradicijas turintį folkloro kolektyvą ir paklausė, ar nenorime išmokti giedoti jų sukurtas mišias žemaitiškai“, – istorijos pradžią atskleidžia kolektyvo „Šatrija“ vadovė.
Pasak pašnekovės, giedoti šių mišių giesmes nėra taip lengva. „Vienų šv. Mišių metu pagiedojus, antrą kartą tą pačią dieną šias giesmes atlikti jau būtų sudėtinga, nes krūvis balsams yra pakankamai didelis“, – tvirtina vadovė.
Ansambliui – beveik pusšimtis metų
„Šatrija“ gyvuoja nuo 1972 m., kai miestelyje vykusių Užgavėnių karnavale pirmą kartą pasirodė tuometinės Luokės vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Joanos Vaigauskaitės-Misiūnienės suburta dainininkų grupė. Dabartinė ansamblio vadovė V. Benešienė sako, kad kolektyvo ilgaamžiškumo paslaptis – nuoširdus vadovų ir kolektyvo dalyvių bendravimas. „Aš galvoju, kad ansamblis perėjo iš gerų rankų į neblogas rankas, todėl jis ir nemiršta, o žmonės, jei su jais nuoširdžiai dirbi, tai jie ir eina dainuoti, šokti, groti“, – sako vadovė, kolektyvą „paveldėjusi“ iš savo tetos J. Misiūnienės. „Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, ne etnologė, tačiau nuo pat mažumės – liaudies dainos mylėtoja. Tai ji šį kolektyvą subūrė, o aš, dukterėčia, perėmiau nuo 2002–ųjų. Jis man atiteko kaip pats gražiausias paveldėjimas“,– pasakoja pašnekovė, vadovaujanti „Šatrijai“, kuri šiemet skaičiuoja 48–uosius gyvavimo metus.
Šiandien kolektyvą lanko 17 narių: jauniausi – apie 50 metų amžiaus, o vyriausias narys – 76–erių. „Narių skaičius gana stabiliai laikosi, tik naujų pasikviesti jau sunku“, – sako Vilija. Tačiau tai nereiškia, jog kolektyvo puoselėjamam folkloro paveldui kyla grėsmė, mat jis yra susistemintas ir užrašytas. „Viena mūsų krašto studentė atliko baigiamąjį darbą, kuriame užfiksavo didžiąją dalį mūsų atliekamo žemaitiško folkloro, t.y., sudarė albumą, taip pat yra ir studijose padarytų įrašų“, – sako Vilija. „Šatrija“ taip pat yra išleidusi dvi tarmiškai pavadintas plokšteles: „Patalkiū vakaruonė“ bei „Loukės mozėkontā“.
Populiaresni kitose Lietuvos regionuose
V. Benešienė atskleidžia, jog, unikalios, žemaitiška tarme atliekamos giesmės, sudaro tik mažąją dalį kolektyvo repertuaro – daugiausiai jis atlieka Luokės krašto folklorą, tęstines žemaitiškas dainas, pasižyminčias ritmo laisvumu, melodijos bangavimu ir galimybe dainininkui improvizuoti.
Pašnekovė teigia, jog koncertuoti dažniausiai tenka ne savam krašte. „Galiu tik patvirtinti posakį, jog pranašu savam krašte nebūsi. Esame labai kviečiami į kitus Lietuvos pakraščius, o štai savame koncertuojame nedaug, net į rajono centrą Telšius retai kada esame kviečiami su koncertine programa. Tačiau susidomėjimą mūsų kolektyvo veikla tikrai jaučiame, mus dažnai kviečia koncertuoti ir į Aukštaitiją, Suvalkiją, Klaipėdos kraštą ir kitus regionus“, – sako ji.
Pasak pašnekovės, šv. Mišių giedojimas žemaičių tarme yra įtrauktas į sakralinio turistinio kelio paveldą, taigi tikėtina, kad bus giedamos dažniau, nei iki šiol. „Tiesa, žemaitiškai giesmes gieda ir Vilniaus žemaičiai, taigi yra galimybė ir jų pasiklausyti, o daugiau Lietuvoje, mano žiniomis, niekas šių giesmių negieda“, – sako V. Benešienė.
Su visais Žemaitijos kelio istoriniais-religiniais objektais ir šiam projektui sukurtais maršrutais lankytojai iš anksto gali susipažinti internete zemaitijoskelias.lt arba į išmanųjį telefoną atsisiuntę nemokamą mobiliąją aplikaciją „Žemaitijos kelias“. Čia rasite ne tik visą lankytinų vietų sąrašą, bet ir kiekvienos jų aprašymus, įdomias susijusias istorijas ir nuotraukas, bet ir iš anksto paruoštus 6 teminius skirtingo ilgio maršrutus, papildytus audiogidais.