Dr. Saulius Bučas Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos lankytojų centrui įteikė ypatingą dovaną – maždaug 7 tūkst. metų senumo mezolito pabaigos kirvuką iš elnio rago. Mokslininkas rado jį parko teritorijoje, pajūrio ruože tarp „Memel Nord“ baterijos ir Olando Kepurės. Tai bene pirmas toks retas ir vertingas istorinis-archeologinis radinys – darbo įnagis šiame pajūrio kampelyje.
Tauriojo elnio rago fragmentas, archeologiškai apibūdinamas kaip T formos raginis kirvelis (angl. T-shaped antler axe) su skyle buvo rastas 2017 m. Baltijos jūros priekrantėje, 500 m į pietus nuo Olando Kepurės skardžio, 5–7 m nuo vandens.
Kirvuko plotis 20 cm, plotis ties įtvaru 4,4 cm, storis apie 2–2,5 cm.
Tokie įnagiai buvo naudojami mezolito pabaigoje ar net neolito pradžioje. Panašūs artefaktai buvo rasti daugelyje pajūrio valstybių į pietus nuo Lietuvos.
Archeologiškai šis radinys priskirtinas vėlyvojo mezolito laikotarpiui.
Tuomet žmonių ūkinėje, buities veikloje vyravo titnago ir kaulo bei rago įrankiai, tarp jų ir raginiai kirvukai su skyle kotui.
Kultūriniu požiūriu šio laikotarpio dirbiniai galėtų būti priskirtini prie rytinio Baltijos jūros regiono pakraščio medžiotojų-žvejų-rinkėjų bendruomenių materialinės kultūros – Nemuno ir Narvos kultūroms.
Čia gyvenę žmonės užsiėmė medžiokle, žvejyba, gamtinių išteklių (titnago, gintaro, augalų) rinkimu bei jų apdorojimu.
Kirvukas pagamintas iš tauriojo elnio ragų trečių ketvirtų metų atšakos. Priklausomai nuo dydžio, koto įtvėrimo būdo bei kampo, tokie įrankiai galėjo būti naudojami kirsti, skobti, kalti, apdirbti medieną, apdoroti skerdieną, kailius ir kitose buities ar ūkinėje veiklose.
Kirvukas byloja apie prieš maždaug 7 tūkst. metų buvus čia gyventojų ir vykdžius jiems tam tikrą ūkinę veiklą bei naudojus tokio tipo įrankius.
